Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Didi antradienio tragedija

    Šiandien galėčiau švęsti, švęsti tokius mažus dalykus, kaip "valio, šiandien atsiskaičiau ekonomiką" ir iki rugsėjo nebereikės ten vaikščioti. Ekonomika - toks dalykas, kurio pradmenis žmonės turėtų gauti bent 11 - 12 klasėje, gavau ir aš, bet iš mokytojo draugiškumo pamenu, kad mažai ką ten supratau, tik labai stengiausi. Todėl šiandien - apie pastangas.

    Ekonomikai turėjom parašyti tokį rašto darbą, kuris tituliniame lape apibūdintas kaip "verslo idėjos pristatymas". Maniškis, su visokiausiom aplinkų rūšim, algom, produkto kaina užtruko, bendrai sudėjus, kokią kiaurą dieną darbo nuo 8 ryto iki 2val nakties, bet kadangi nebuvau labai durna, tai darbą dariausi daugiau mažiau žingsneliais ir paplušėti teko tik norint išsiaiškinti kainas, skaitmenizuoti duomenis, gulinčius sąsiuvinyje, ir tai neužtrukau daugiau pusdienio.
    Tad šiandien atnešusi savo keliolikos puslapių darbą ir pristačiusi jį grupei pajutau labai ryškų kontrastą, su vienu asmeniu, turėjusių tą pačią užduotį.
    Dar rugsėjį tą asmenį vadinom keistuoliu ir laukėme jo prezentacijų - toks žmogus panašus į būsimą konceptualų menininką, kuris dėjęs ant visos visuomenės darys tai, kas jam patinka. Tai nebūtinai yra blogai, kai pagalvoji, bene kiekvieno menininko esmė turėtų būti dėti ant visų nuomonių ir kurti sau. Na, nebent kuri kitiems.

Bet netgi ne apie tai.
    To žmogaus prezentacijų laukdavom, nes jis būdavo šmaikščiai nesupratęs reikalavimų ir rekomendacijų, svajoklis, akivaizdžiai turintis daug potencialo kurti, bet nemokantis savo minčių ir idėjų išreikšti žodžiais, tik vis mėginantis. Atrodo kaip žmogus, kuris gal tik bandymų ir klaidų metodu ims tobulėti ar atras savo stilistiką.
    Šiandien buvau priblokšta pasiteisinimo "ekonomika ne mano dalykas". Tarsi žaibas trinkteltų į galvą. Pala pala, ekonomika taigi ir ne mano dalykas! Tai ką man dabar - spjauti, mesti, nieko nedaryti? Nei daug aš joj suprasdavau, nei ji man būdavo baisiai įdomi. Bet mes turime tokią discipliną, kuri bent jau gali pakelti mano vidurkį stipendijoms, bet mokytoja dar ir kažką šneka. Štai, aš, neturėjusi žalio supratimo, galiu klausytis, konspektuotis ir mėginti perprasti tuos dalykus - tai man duoda išsilavinimas.
    Suvokiau, iš kur atsiranda stereotipai apie menininkus ir meną: kad, ale, menas ir logika nesuderinami (kaip ir, žinoma, jausmai ir logika, kurie išvis yra sąryšių sistema), kad menininkas - išsilavinęs pats savaime, jam nieko nereikia - nereikia mąstyti, domėtis, tobulintis. Jam svarbu kažkaip kurti, neaišku, ar už metų nenumirs iš bado.
    O skaudžiausia, kad suvoki - nelavinamas dalykas regresuoja. Jei žmogui nereikia išmokti nieko naujo, narplioti jau esamo, tuomet ką reikia veikti jo smegenims? Suvoki, kaip toks žmogus slysta gyvenimo paviršiumi, į  visą ką numodamas ranka, įdėdamas neadekvačias ir suaugusiųjų pasaulyje negaliojančias reakcijas, teisindamasis dalykais, kurie jau neturi nieko bendro. Suvoki, kad tas žmogus - o tai menininkui turėtų būti didi tragedija - gal taip niekada ir negaus paragauti to "eureka!" momento, kai į galvą "šauna" geniali mintis, nes tos mintys neateina iš niekur. Genialios idėjos, kaip ir visos kitos, yra sugalvojamos. Tai ištisas galvojimo, absorbavimo procesas, pamažu besijungiantis sąmonėje ir pasąmonėje ir atėjus ramiam metui, staiga visai susijungus, pasąmonė tą produktą išspjauna Tau atgal į regimąją mintį ir sako "va, imk", ir tik dėl to gali pasirodyti, kad ta idėja ateina iš niekur.
Klaiki tiesa yra ta, kad tai, visgi, reikia sugalvoti.

    Ir štai aš turiu šansą išmokti kažko naujo, galų gale - lavinti smegenis, jungti disciplinas į tarpdisciplinines mintis, ieškant naujų žodžių ir sąskambių poezijoje, prozoje, muzikoje, fotografijoje, galų gale, šitame įraše. Ir, duok Die, tai niekada nesibaigs, nes, galų gale, mokomės visą gyvenimą. Arba bent jau turėtume ir aš laikau tai sektinu pavyzdžiu, metusi į šoną kvailas idėjas, kad menininkas negali būti ir verslininkas, kad jo idėjos turi būti įdomios tik tam šalia jo geriančiam bare, ir kad nemėginti suvokti, kas vyksta aplink tave yra visiškai normalu ir taip turėtų jaustis kiekvienas menininkas.
    Gal dėl to, kad jaučiuosi kurianti žmonėms. O aplink mane - būtent žmonės ir tai, kas jų sukurta, pažadinta, atverta, išaukštinta.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…