Furgonėlis Dangaus

   Mano kairė ranka išvagota nedidelių baltų rėžių. Jie tęsiasi nuo riešo iki dilbio (ossa antebrachii) vidurio. Dauguma jų dabar jau nežymūs, keletas labai plonyčių, bet tiesiai išbrėžtų linijų, vienas išpjaustytas kryželis. Dauguma jų dilbio apačioje, bene toje vietoje, kurią dedame ant stalo, kai norime atsiremti alkūne, rašydami ar naršydami internete. Dešinė mano ranka randuota paėjus kiek toliau nuo riešo (carpals), viršutinėje dilbio dalyje, padėjus ranką ant stalo trys randai matosi ryškiai, jie storesni, nors nepamenu, kad kuris nors kada būtų labai stipriai kraujavęs. Matyt, jie tiesiog taip sugijo. Ir daugybė mažų. Ne, aš ne kairiarankė. Taip, kai kuriuos dalykus galiu daryt abiem rankomis arba prioritetą teikiu kairei, kai man atrodo natūralu. Nors tai turbūt ne tie klausimai, kurie kyla pirmiausiai.     Paauglystėje tai tiesiog buvo aplink, man mėtantis su gotais, emo ir metalistais. Kai kurie vaikai taip darydavo. Negalėčiau atsiminti pirmo ...

Vasaros 5 - milijono korpusų kompleksas su daug žolės ir medžių, ir keliomis pavėsinėmis. Ko gero tas milijonas korpusų yra kokie 11, plius keli administraciniai pastatai.  Ir katė. Šiandien sužinojau, kad ligoninės teritorijoje yra balta katė, kurią vadina Depresija. Nors ji ir neatrodo labai depresyvi, net priešingai, ypač tada, kai raitosi saulėje. (Žinau, kad kačių nuotraukos padidina įrašo populiarumą, tačiau nekelsiu nuotraukos, siekdama apsaugoti Depresijos teisę į konfidencialumą). Tam tikra prasme man tai įamžina, kad čia, prasilenkdami koridoriuose, mes visi žinom, kad su mumis ir tais, su kuriais prasilenkiame, kažkas negerai. Priešingai, nei visur kitur gyvenime, kur kartais įsivaizduojame, kad su savo problemom ir našta esam vieni, ir todėl apie jas niekas nešneka.