Furgonėlis Dangaus

Gyvenimas baigiasi tik mirusiems. Gyviesiems tenka gyventi toliau. Klausantis įkvepiančios ar liūdnos muzikos. Svarstant, ar kažkas galėjo nutikti kitaip. Svarstant, ar tai, ką žmogus turėjo savo gyvenime, atpirko jo kančią. Prieš savaitę Prismoje per išpardavimą pagaliau nusipirkau sau papuošalų dė-utę:juodo it varnas medžio, su trimis stalčiukais. Kažką iš tų žavių komodėlių dalykėlių, ko labai seniai norėjau ir seniai fancy'inau. Ir nuo tada iki dabar mėginu į ją surūšiuoti papuošalus, kurių turiu devynias galybes. Jau beveik. Jos stalčiukai jau uždaryti, chaotiškai prikrauti stainless steel, sidabro, aukso ir visokių neaiškių metalų (definitely - nikelio) lobio. Kai kurie papuošalai ten toli gražu ne išrūšiuoti iki galo, bet kaartais, kartais - tai yra geriausia, ką tuo metu galime. 

Geriausias, pats geriausias iki šiol pavyzdys, padedantis kiek "įsipakuoti" į depresijos jauseną - mano gal prieš savaitę perskaitytas viename angliškame straipsnyje, todėl tą pastraipą dabar ir išversiu: "Depresija - ne kažkas, ką gali sąmoningai pasirinkti. Kai pasiklysti kažkur giliai miške, gali užtrukti laiko suprasti, kad pasiklydai. Dar kurį laiką labai lengva save tikinti, kad tik šiek tiek nuklydai nuo kelio, kad rasi kelią atgal jau bet kurią akimirką. Tuomet ateina naktis, ir vėl ateina naktis, ir vėl, ir tu vis dar neįsivaizduoji, kur esi. Kaip bebūtų skaudu pripažinti, ateina metas priimti faktą, kad iš kelio išklydai gerokai labiau, taip giliai miškan, jog net negali pasakyti, kurioje pusėje teka ar leidžiasi saulė. Tu nesirenki ten būti, bet tu negali rasti kelio atgal." Keletą kartų skaičiau tą apibrėžimą, dalinausi juo su keletu žmonių. Iš domėjimosi depresija laiko - kiek ja ir su ja susijusiais sutrikimais sirgo ar serga draugai, kiek ji m...