Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Dėlionės ir detalės

Gyvenimas baigiasi tik mirusiems. Gyviesiems tenka gyventi toliau. Klausantis įkvepiančios ar liūdnos muzikos. Svarstant, ar kažkas galėjo nutikti kitaip. Svarstant, ar tai, ką žmogus turėjo savo gyvenime, atpirko jo kančią.

Prieš savaitę Prismoje per išpardavimą pagaliau nusipirkau sau papuošalų dė-utę:juodo it varnas medžio, su trimis stalčiukais. Kažką iš tų žavių komodėlių dalykėlių, ko labai seniai norėjau ir seniai fancy'inau.

Ir nuo tada iki dabar mėginu į ją surūšiuoti papuošalus, kurių turiu devynias galybes. Jau beveik. Jos stalčiukai jau uždaryti, chaotiškai prikrauti stainless steel, sidabro, aukso ir visokių neaiškių metalų (definitely - nikelio) lobio. Kai kurie papuošalai ten toli gražu ne išrūšiuoti iki galo, bet kaartais, kartais - tai yra geriausia, ką tuo metu galime. 


Palaidojus ką nors svarbaus, gyvenimas, nors ir judąs (kaip Jėzaus mokinys, huh) į priekį, teka kitokiu ritmu. Net cigaretės dūmai prieš išnykdami ilgiau sustingsta erdvėje. Viskas tuo pat metu ir išsilieja į mažai apčiuopiamas formas, ir įgauna ypatingo aštrumo ir pastabumo. Detalės, kurios neatrodė svarbios, dabar traukia dėmesį. Daiktai, kuriuos paskubom naudodavom kasdien, pasidaro įdomūs savo formomis ir spalvomis. 

Kambariokės, tuo tarpu, Prismoje nusipirko 500 detalių dėlionę su Varšuvos vaizdu. Ir nors vakar vakare buvau jau po panikos atakos - kurių pastaruoju metu padaugėjo, ir staiga aš jaučiuos all set back - ir pusiau mieganti, prisidėjau ją dėlioti. Ir kažin kaip, kartu ieškant detalių apėmė toks ir geras or labai, labai graudus bendrumo, vienybės jausmas. 

Detalės vienija. 
Mūsų skausmas mus vienyja.
Mūsų džiaugsmai ir pasiekimai mus vienyja.
Nutrintos pėdos po žygio.
Troškulio jausmas karštą vasaros dieną. 
Prasilenkimas su kitu Neries krantine bėgiojančiu žmogum mus vienyja.
Vaizdai, kuriuos matom kartu važiuodami pro traukinio ar autobuso langą - jie mus vienyja. 
Kiekvieną akimirką mane su kažkuo kažkas vienyja. Aš galiu nežinoti kas, galiu nežinoti, su kuo.
Bet nė vienas iš mūsų niekuomet nesame vienas, 
Esame vienis.

Šitą maldą kartoju prieš miegą kiekvieną sykį, kai būna baisu užmigti. 
Aš ne viena.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…