Furgonėlis Dangaus

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.   Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos a...

    Šiomis dienomis internete vėl ima siausti audros, per šalį nuaidėjus I. Strazdauskaitės nužudymui: tik vienam iš daugelio kraupių nusikaltimų, kasmet įvykdomų Lietuvoje.  Portaluose, kuriuose vis dar leidžiamas anoniminis komentavimas, mirga marga pasiūlymų apie mirties bausmės grąžinimą ir netgi įvairias linčiavimo formas, pavyzdžiui miesto aikštėse užmėtyti akmenimis arba nukirsti rankas (pati savo akim skaičiau ir Facebook.com). Turiu net porą pavyzdžių iš portalo DELFI.LT:     Po kiekvienos tokios tragedijos tampam labai sukrėsti ir pažeidžiami. Natūralu yra pagalvoti apie geresnį pasaulį, kuriame tokių nutikimų nebūtų. Normalu jaustis nesaugiems ir galvoti, kad visais atvejais rodomas pavyzdys žmogų kažko išmoko. Kad ir egzekucijų pavyzdys. Bėda yra ta, kad lygiai kaip kelių erelių ramiai vairuojantys žmonės neišmoko savo pavyzdžiu važiuoti saugiai, žudantys žmonės negalvoja taip, kaip galvojame mes. 

Žmogui visuomet norisi, kad visa eitųsi sklandžiai. Tačiau ne visuomet taip išeina, tiek gyvenime, tiek pokalbiuose, tiek mintyse ir tinklaraščiuose. Ne išimtis ir šis įrašas: pasidalinsiu lašu tos nesklandos, kuri sukelia įvairiausių jausmų, prisiminimais, kurie savo laiku kažkaip vis niekur netilpo į kitus įrašus, bet yra verti paminėjimo. Tai tokie dalykai, kurie greit užsimiršta, tarsi šventa demencijos pradžia, tokia natūrali ir nepastebima. Dalykai, kurie patraukia akį sekundei, nustebina, arba tieji, apie kuriuos niekad nemąstei, bet pagalvojus, jie iškelia į paviršių labai įdomių idėjų. Kadangi psichikos sveikatos temos artimiausiu metu užbaigti nežadu, ji čia nuolat bent truputį vaidensis. Tad šiandien norėčiau kaip ir užbaigti tą etapą apie Vasaros 5 die...

Geriausias, pats geriausias iki šiol pavyzdys, padedantis kiek "įsipakuoti" į depresijos jauseną - mano gal prieš savaitę perskaitytas viename angliškame straipsnyje, todėl tą pastraipą dabar ir išversiu: "Depresija - ne kažkas, ką gali sąmoningai pasirinkti. Kai pasiklysti kažkur giliai miške, gali užtrukti laiko suprasti, kad pasiklydai. Dar kurį laiką labai lengva save tikinti, kad tik šiek tiek nuklydai nuo kelio, kad rasi kelią atgal jau bet kurią akimirką. Tuomet ateina naktis, ir vėl ateina naktis, ir vėl, ir tu vis dar neįsivaizduoji, kur esi. Kaip bebūtų skaudu pripažinti, ateina metas priimti faktą, kad iš kelio išklydai gerokai labiau, taip giliai miškan, jog net negali pasakyti, kurioje pusėje teka ar leidžiasi saulė. Tu nesirenki ten būti, bet tu negali rasti kelio atgal." Keletą kartų skaičiau tą apibrėžimą, dalinausi juo su keletu žmonių. Iš domėjimosi depresija laiko - kiek ja ir su ja susijusiais sutrikimais sirgo ar serga draugai, kiek ji m...