Furgonėlis Dangaus

Kai buvau aštuonerių, žaisdama gaudynes veidu įsirėžiau į medį. Dideliu greičiu, ir su akiniais. Del to man visada sunku lygiai pasibrėžti abu akių vokus, jei noriu ko daugiau, nei įprastos linijos. Pamenu , akinius nešiojau bent nuo šešerių. Vienu metu man net tais šlykštukais (šlykščiais lipdukais) buvo užklijavę kairį stiklą, kad veiktų dešinė akis. Taip ir nesuveikė. K ai rėžiaus į tą medį, turėjau galingą mėlynę bent savaitei, ir akis buvo užtinusi. Stebuklas, kad nieko jai nepadariau, mat, tai buvo kairė mano akis, ta, kuri iki šiol vienintelė žmogiškai mato. Ir dabar retas "mandresnis" vokų pasibraukimas eye liner'iu tebeprimena, kad kartais dėl to rando galiu mažiau sau leisti. Visada sakydavau, kad žiūrint į tą vok...

    Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.          Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.     Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir...

Tos dešimt minučių, kurias ką tik stebėjau ežiuką, tam tikra prasme buvo gražiausios mano gyvenime. Pastebėtas ežiukas nutarė vidury kelio ir pusiau įlipęs griovyn, vos ne versdamasis per galvą, susipakuoti. Apsileido spygliais, tai aš jį paėmiau ir pastačiau ant lygios žemės, kad taip per galvą nesiverstų, nes, prisiekiu, ten buvo aukščiausios klasės joga. O tada laukiau. Laukiau kaip akmuo, kol ežiukas pamažu atsimaskavo ir ėmė uostinėti viską aplink, mėgindamas suimti visą link jo sklindantį pasaulio orą ir iš jo numatyti visus plėšrūnus, ir visas galimas negandas. Ir galiausiai, ratukais ratukais, ėmė vėl vaikštinėti pievoje, nors nepamiršo savo maršruto ir visgi perėjo per didelį ilgą klodą šaligatvio, į kurį pirma ir taikėsi. Nutipeno į krūmą savo mažomis kojytėmis. Vienu metu jį buvo pastebėjusi katė ir aš jau galvojau, kad įvyks Wildlife Lithuania sezono atidarymas ar pan, bet katė nutarė, kad jai nesvarbu, ir nuėjo savais keliais. O tada grįžti į realybę. Kur jautiesi ...

Pyktis ir nerimas apima bangomis, ir pikta ant visko. Tuo metu nesinori matyti nieko, galutinai išbarsčiusio mano dieną į šipulius. Žinai, kad niekas nėra kaltas, bet negali nustoti kaltinti, kol tavo rankos drąsko žolę susiradus vieną atokesnių kampų psichikos centro teritorijoje. Su laiku imi ir pats bodėtis to žodžio - "psichiatrinėje". Dalinai gal dėl to, kad žmonėms tai kelia asociacijas su Skrydžiu virš gegutės lizdo, o bent jau dienos stacionare pusės to vis tiek nematau. Kas skaito šituos įrašus? Geras klausimas. Ar gali būt, kad yra žmonių, kurie po Skrydžio virš gegutės lizdo ir Girl, Interrupted , dėl kažkokios priežasties idealizuoja, romantizuoja psichiatrines ligonines? Galutinai suvoki, kaip tai būtų kvaila, kai po maksimaliai išbalansuotos grupinės terapijos, užėjus pykčio ir nerimo priepuoliui, tiesiog sėdi ant žolės ir nežinai, ką su savim daryti, o tavo mintys lenktyniauja (kol rašau šitą, fone girdžiu, kaip žmogus teigia matąs žmonių auras), dar kiek...

Geriausias, pats geriausias iki šiol pavyzdys, padedantis kiek "įsipakuoti" į depresijos jauseną - mano gal prieš savaitę perskaitytas viename angliškame straipsnyje, todėl tą pastraipą dabar ir išversiu: "Depresija - ne kažkas, ką gali sąmoningai pasirinkti. Kai pasiklysti kažkur giliai miške, gali užtrukti laiko suprasti, kad pasiklydai. Dar kurį laiką labai lengva save tikinti, kad tik šiek tiek nuklydai nuo kelio, kad rasi kelią atgal jau bet kurią akimirką. Tuomet ateina naktis, ir vėl ateina naktis, ir vėl, ir tu vis dar neįsivaizduoji, kur esi. Kaip bebūtų skaudu pripažinti, ateina metas priimti faktą, kad iš kelio išklydai gerokai labiau, taip giliai miškan, jog net negali pasakyti, kurioje pusėje teka ar leidžiasi saulė. Tu nesirenki ten būti, bet tu negali rasti kelio atgal." Keletą kartų skaičiau tą apibrėžimą, dalinausi juo su keletu žmonių. Iš domėjimosi depresija laiko - kiek ja ir su ja susijusiais sutrikimais sirgo ar serga draugai, kiek ji m...