Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Už senus laikus. Išpažintys.

    Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.
    
    Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes tiesiog augam, o tie dalykai įsilieja į mus kaip detalės, sudarydamos mūsų esybę. Maži atskiri brangakmeniai bendrame kūne. Pavasarį, atrodo, darosi geriau. Bet tuo pačiu bijai, kad šylant orams vis daugiau detalių primins tą magiją, kurią turėjau prieš metus ar du.

    Nors anokia ten ir magija. Puikiai pamenu, kaip prieš du metus eilinį sykį mėčiausi gyvenimo kely ir nežinojau, ko iš to gyvenimo noriu, ir tame pajautime nebuvo ničnieko gero. Tik milijonas pasimetimo, Buvau kaip mažas vaikas, verkiąs parduotuvėje pametęs mamą. O kadangi niekas nežinojo, kaip atrodo mano mama, tai ir negalėjo padėti surasti. Tuomet vienu metu buvau save įtikinusi, kad esu laiminga, ar kad kažkaip visa tai, ką turiu, turi susidėt į laimės apibrėžimą. Kad tai turėdamas negali būt nelaimingas. Bet dabar, kartais, kai žvalgausi atgal, žinau: laiminga nebuvau.

    Galų gale, tuomet prasčiau dainavau, daugiau gėriau, ne taip gražiai dažiausi (I know, right), ne taip gerai bendravau su žmonėmis. Bet vis tiek protas yra linkęs sukti tave apie pirštą ir meluoti tau. Depresija sergantis žmogus iš tikrųjų yra nepajėgus atsiminti puikių savo gyvenimo momentų arba juos teigiamai vertinti. Arba, priešingai, praradimo atveju jis gali lyg iš labai toli, bet jausti, kad tai, kas buvo, yra nuostabiausi jų gyvenimo metai. Ir daugiau jau nieko tokio nuostabaus gyvenimas jiems nepasiūlys.

    Kažkur šioje tiesėje esu ir aš. Tos pačios dainos viduryje sugaunu save sakančią, kad visa, ko aš ilgiuosi, jau pasibaigė. Galvosiu ar negalvosiu apie tai, ilgėsiuosi to ar ne, viso to jau nebėra ir tai niekada nebesugrįš.

    Galbūt niekada daugiau nebebūsiu alt. muzikos band'e. Galbūt niekada nebesutiksiu tokių nuostabių žmonių vienoje vietoje. Galbūt niekada nebeturėsiu tokių draugių, kokias turėjau. Galbūt niekada taip ir neperlipsiu per save ir nebenueisiu Kaune skautauti, ką taip dievinau ir mylėjau daryti.

    Rašiau jiems, man atrašė susitarti dėl susitikimo laiko, ir man kažkaip nebepakilo ranka atrašyti. Po paskutinės mano stovyklos, į kurią šiaip ne taip atvažiavau, tuo metu man buvo blogai, iro ilgalaikiai santykiai, puolė depresija. Prieš paskutiniąją naktį po, mano galva, labai perdėtos kritikos man (prie laužo, mano vaikams dar nenuėjus miegoti, kas, mano manymu, yra nusikaltimas, mano akivaizdoje kitam vadovui iš visų jėgų taip žerti kritiką, lyg manęs ten nebūtų...) palapinėje nusiverkiau iki miego (o tai užtruko) ir stovyklai užsidarius taip paskubomis kroviausi daiktus, net nežiūrėdama, ar palieku ką svarbaus (ir palikau nemažai), kad tik greičiau išvažiuočiau, kad tik kuo greičiau iš ten dingčiau, ir mano struggles su skautais tuo net nepasibaigė. Pasirodo, kai kurios žaizdos gyja ilgiau, negu tikėtasi, huh.

    Galbūt jau niekada gyvenime nesutiksiu žmogaus, kuris - mano protui ir jausmams atrodys - man taip tiktų į partnerius. Gal jau niekad neužsidėsiu vestuvinės suknelės, į kurias instinktyviai, iš įpročio, vis dar dairausi, nes bijosiu dar kažkam pasakyti "taip". Galbūt jau niekada nebeturėsiu tokio gero boso, kaip iš darbo išeinantis Žilvinas, be kurio padrąsinimų ir pašnekesių, manau, irgi nebūčiau tapusi tuo, kuo esu.

    O esu geriau. Ir su tuo nepasiginčysi. Tais metais aš nemokėdavau reikšti to, kas dėjosi mano viduj, o tai mane be galo kankino. Mane gerokai labiau valdė emocijos. Buvau gerokai labiau priklausoma nuo kitų. Dabar būti su kažkuo yra labiau pasirinkimas, negu būtinybė, bet ne visuomet taip būdavo.

    Daugiau dalykų dabar veikiu, nes noriu, nei nes reikia. Galimybė stengtis pačiam, niekieno nestumiamam ir būtinybei neverčiant, turi nuostabių atspindžių. Net jei mano gyvenimas Kaune buvo suplanuotas absoliučiai kitoks nei tas, kurį turiu šiandien, įvažiuojant į Kauną mane vis dar apima euforija. Nuo Kauno aš kaifuoju.

    To, ką turėjau, tikrai jau niekada nebebus, ir neverta tam skirti nei savo laiko, nei savo jausmų. Kartais sunku tai racionaliai užčiuopti ir dar įkrentu į tą savigraužos duobę. Bet tai retėja, o realaus gyvenimo tarpai tarp šitų nuodėmiu vis ilgėja, kaip dabar išauštančios dienos. Ir diena vis išaušta, jei suprantat, apie ką aš.

    To, ką turėjom, ar manėm, kad turėjom, nebebus. Tikriausiai - manėm, kad turėjom. Tiesa yra ta, kad kiekvienąsyk grįžtant į atsiminimus, mes juos perkuriam, modifikuojam. Jie vis keičiasi. Kartais pasikeičia net gan stiprios detalės. Jau nešneku apie tai, kad kiekvienąsyk, kai tuos atsiminimus ištempiam į dienos šviesą būdami Nostalgijos žemėj, tą pačią nostalgiją į juos įrašom.

    Žinau, kad visas šis įrašas yra didelė mantra, kartojanti, kad kažko nebebus. Bet tiesa yra ta, kad jos reikia, tai reikia priimti ir su tuo susitaikyti. Nes tik tuomet ateina žinojimas, kad bus kažkas kito (apskritai, kad dar kažkas bus), jei leisime tam būti. Nė neįsivaizduoju, ką man dar žada atnešti mano gyvenimas - ir ką jam pati dar atnešiu -, bet yra tik vienas būdas išsiaiškinti.

    Galų gale, ne tik kad jei kažkas būtų taip tikęs tavo gyvenime, tai jame vis dar būtų, bet ir jei per šituos keletą metų gyvenimas man jau sugebėjo pasiūlyti tiek visko, kas buvo pakankamai gera, kad to ilgėčiausi, belieka laukti, ką dar jis man pasiūlys per visą likusį gyvenimą.

    Gyvenimas yra nuostabiausias man galėjęs nutikti dalykas. O tam, kad jis nutiktų, reikia gyventi. O tam, kad gyvenčiau, reikia nustoti nostalgiškai vegetuot praeityje. Todėl šiandien -

                                             už senus laikus
                                                                    ir tą, ateinantį, gyvenimą.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…