Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Sausio, 2018

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...

Ar žmogus jums iš dešinės yra durų kilimėlis?

Stating the facts: dabar yra trečia valanda ryto, aš negaliu nustoti isteriškai juoktis (dėl ko vos nepaždinau butiokės), įsipilti atsigerti ir užsirūkyti. Jau kaip ir galvojau eiti miegoti, bet išbudina.
Pritariant teorijai, kad žmogus nėra durų kilimėlis, ir ant jo nereikia leisti kam nors nuolat lipti ir lipti (net jei atsiprašo), galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus save gerbiančio žmogaus akyse praeina trial'ą. Tiksliau, arba praeina, arba ne.
Pažįstu žmonių, kurie neduoda antro šanso. Pažįstu žmonių, kurie neduoda trečio šanso. Tačiau aš esu kantrus žmogus. Visą gyvenimą svarsčiau, ką tokio turi padaryti žmogus, kad niekad jam nebeatrašyčiau, su juo nesusisiekčiau, palaidočiau jį savo akyse. Porą kartų gyvenimas tėra atsakęs į šitą klausimą.
Pirmą kartą, kai po 10-ties metų emotional abuse galiausiai suvokiau, kad ne cool yra bendrauti su žmogum, tada pusmečiui ar metams dingti, atsirasti ir vėl bendrauti lyg niekur nieko. Meluoti, kad tikrai ryte dar kalbėsimės, jei…