Furgonėlis Dangaus

   Mano kairė ranka išvagota nedidelių baltų rėžių. Jie tęsiasi nuo riešo iki dilbio (ossa antebrachii) vidurio. Dauguma jų dabar jau nežymūs, keletas labai plonyčių, bet tiesiai išbrėžtų linijų, vienas išpjaustytas kryželis. Dauguma jų dilbio apačioje, bene toje vietoje, kurią dedame ant stalo, kai norime atsiremti alkūne, rašydami ar naršydami internete. Dešinė mano ranka randuota paėjus kiek toliau nuo riešo (carpals), viršutinėje dilbio dalyje, padėjus ranką ant stalo trys randai matosi ryškiai, jie storesni, nors nepamenu, kad kuris nors kada būtų labai stipriai kraujavęs. Matyt, jie tiesiog taip sugijo. Ir daugybė mažų. Ne, aš ne kairiarankė. Taip, kai kuriuos dalykus galiu daryt abiem rankomis arba prioritetą teikiu kairei, kai man atrodo natūralu. Nors tai turbūt ne tie klausimai, kurie kyla pirmiausiai.     Paauglystėje tai tiesiog buvo aplink, man mėtantis su gotais, emo ir metalistais. Kai kurie vaikai taip darydavo. Negalėčiau atsiminti pirmo ...

Pyktis ir nerimas apima bangomis, ir pikta ant visko. Tuo metu nesinori matyti nieko, galutinai išbarsčiusio mano dieną į šipulius. Žinai, kad niekas nėra kaltas, bet negali nustoti kaltinti, kol tavo rankos drąsko žolę susiradus vieną atokesnių kampų psichikos centro teritorijoje. Su laiku imi ir pats bodėtis to žodžio - "psichiatrinėje". Dalinai gal dėl to, kad žmonėms tai kelia asociacijas su Skrydžiu virš gegutės lizdo, o bent jau dienos stacionare pusės to vis tiek nematau. Kas skaito šituos įrašus? Geras klausimas. Ar gali būt, kad yra žmonių, kurie po Skrydžio virš gegutės lizdo ir Girl, Interrupted , dėl kažkokios priežasties idealizuoja, romantizuoja psichiatrines ligonines? Galutinai suvoki, kaip tai būtų kvaila, kai po maksimaliai išbalansuotos grupinės terapijos, užėjus pykčio ir nerimo priepuoliui, tiesiog sėdi ant žolės ir nežinai, ką su savim daryti, o tavo mintys lenktyniauja (kol rašau šitą, fone girdžiu, kaip žmogus teigia matąs žmonių auras), dar kiek...