Furgonėlis Dangaus

tie rašytojai - - - jiems vis triukšmo per daug per mažai, negaliu rašyti negaliu kalbėti - dabar rašau rašau savo elniuką man už nugaros ragais kasantį odą savo elniuką man už nugaros spiriantį į užpakalį savo elniuką kurį sukūriau kad jis mane susikurtų

buvo taip gera atsiminti kad gera mums nuolatos būna atsikeliam išslenka plaukas pražyla antakis geriam arbatą linoja už lango koks gražus žodis - - - linoja visi apsiniaukę keikiantys šlapią žolę visad yra bent truputį sausas šaligatvis

taip žvėriškai žvėriškai pila iš Tavo iš mano į mūsų, einant šunkeliais, einant tik tiesiai, čia skaitomos eilės čia rašoma, čia, tiktai čia nes visad yra tiktai čia. nuo ryto lyg vakaro keikiant studijų užduotis šypsantis žmogui kabinant fraze ar eilutėm negirdint poezijos - - - pats ją rašai (matyt, jau išgirdęs) linguojant poezijos taktan                   ir   šypsantis   šypsantis   šypsantis

Kai pagalvoji, tas begalinis azartas knistis po savo ir kitų gyvenimus, sukant rodykles atgal ir svarstant "kur aš Tave mačiau", "gal kadais jau bendravom?" yra toks pamišusiai beprasmiškas ir lėkštas, kai nei tas aš, nei tas Tu nebeegzistuoja. Jei du žmonės susitiko, turbūt nėra jokios prasmės sužinoti, ar jau buvo susitikę. Tikrai susitiko dabar.