Furgonėlis Dangaus

Nereikia ir sakyti, kad dauguma merginų mėgsta retsykiais įšokti į plačius marškinius, ypatingai namie ir sekmadieniais, arba kai taip jaučiasi. Lygiai taip, apdribę ir per dideli comfy megztiniai kartais yra absoliutus gėris, o kartais jie neprivalo būt xxl, užtenka to, kad vyriški. Jei mergina tuo metu su niekuo nesusitikinėja, kažkaip neteko matyti, kad jai kas nors priskirtų santykius pagal jos nešiojamų marškinių kilmę: susitikinėja su Humana, su geriausiu draugu, su pažįstamu, pas kurį nakvojo. BET jei mergina tuo metu susitikinėja, ir, neduok die, gauna marškinius iš savo geriausio draugo - tai yra didžiausia išdavystė, tai įaudrina vyrą be absoliučiai jokios logiškos priežasties - kaip man patvirtino keletas žmonių. Ir nesvarbu, kad žmogui, kurio drabužį nešioji, nejauti absoliučiai nieko romantiško, ar kad gavai tą drabužį kai per pūgą reikėjo eiti namo: tuo metu atleistina, bet, kai jau grįžti namo, tai, gink Die, daugiau neužsidėk.

Tai štai. Kažkur išsiskųsti reikia. Tikiu, man už tai atleisite. Arba ne. Rašydama šį sakinį (juodraštis knygelėje, traukiniu minant kilometrus per žemę, nė iš tolo neprimenančią žiemos), staiga pastebiu: rašiklio spalva identiškai violetinė mano lakuotiems nagams. Štai, kur mačiau šitą spalvą. Sunku su ta namų sąvoka, kai jau keletą metų gyvenu Vilniuje. Mama kartodama vis klausia "kada grįši?", ir, kai aš tuo metu mėgaujuosi savo pačios namų jaukuma, keistai skamba, kad dar kažkur reikia sugrįžti. Šiaulius aplankau per didžiausias šventes, žmonių gimtadienius, paskutinį sykį - ir per laidotuves. O kartais norisi aplankyti šiaip sau, pamatyti ten esančius draugus. Bet ilgainiui pavargsti važiuoti (kaip ir pavargsta tavo piniginė) ir lieka praktiškai didžiosios šventės. Kaip kad šiandien. Norisi kiek sėslumo, mažiau mėtymosi, ramių savaitgalių namie (dirbantiems žmonėms ramūs savaitgaliai visgi yra turtas). Kartą jau rašiau, kad į Šiaulius važiuoju kaip į...