Ta jaunoji karta! Daro nuotraukas kapinėse! Užuot bendravę, naršo telefonais! Meta mokslus! Tiesa sakant, šiemet pirmąkart drįsau per Vėlines išsitraukti iš kuprinės fotoaparatą ir pamėginti pasidaryti sau mažą tos dienos atminimą, kuris bus validus bent jau iki kitų metų. Begalės žvakučių, ramybė ir rimtis - tai ne pramoginis reginys. Ir jeigu neperki penkiolikos krepšelių ant kapo, kad pasirodytum prieš gimines, tai ir ne mąsinė psichozė. Tiesiog vieta pasigerėti, pabūti su savimi ir atminimu tų, kuriuos tąnakt taip aukštai iškėlė žvakių šviesa, o visi susirinkę žmonės, nepaisant žodynų skirtumų ir akivaizdaus susvetimėjimo, vis tieka turi vieną bendrą, juos vienijantį bruožą - jie visi kaži ką praradę ir to ilgisi/atsimena/gerbia. Ir tai gražu.
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę