Furgonėlis Dangaus

- O mano plaukai dabar raudoni ir violetiniai. - Baik išsidirbinėti, būk normali mergička.* *paremta tikrais faktais     Kai pagalvoji, mano plaukai iš tiesų man sukelia nemažai nepatogumų. Štai, kad ir aną dieną, važiuojant autobusu, greta manęs pusę mano be galo ilgos kelionės sėdėjo penkiasdešimtmetė moteris. Įstabu, kad visą tą kelią ji neišleido nė garso, ir jau tą akimirką, kai jai reikėjo išlipti ir ji atsistojo - o aš tuo metu dar ir kalbėjau telefonu -, ji staiga taip pusiau man, pusiau ne man prabyla, autobuso gale keldama mažą šurmulį savo patarimais: - Keisk plaukus, keisk požiūrį, keisk santykius! Atsisuka į greta jos stovinčią merginą natūraliais plaukais, su ja pasišneka, ji palinkteli, vėl atsisuka, mane lygindama, ir kartoja nuo pradžių. Su tokiu šventu tikėjimu, kad šitie patarimai išsprendžia visas pasaulio problemas.  Bet tik kai jau jai reikia išlipti. Tik kai kalbu telefonu. Esu tikra, tai - ne sutapimų virtinė.

Nesu religingas asmuo. Nors nemažai tokių pažįstu. Bet tai nieko nekeičia. Nieko nekeičia net tai, ar dievas yra. Parašiau draugei idėjinį religinį paradoksą apie dievą, ir ši man atrašė, kad dievo nėra, o aš rašau, kad tai paradokse visiškai nieko nekeičia. Nustokite ginti visagalį dievą. Nemažoje dalyje religijų dievas yra itin personalizuotas, jis arba jo pranašai žmones mažų mažiausiai primena. Tarsi tai žmonės su supernatūraliomis, dievo suteiktomis dovanomis. Tai jie perskiria vandenį, tai prisikelia iš numirusių. Gal iš vaizduotės trūkumo, gal iš neturėjimo ką veikti, žmogus galėjo sukurti tokį dievą. O gal tiesiog dievui žemėje trūko kompanijos, ir jis norėjo, kad ta kompanija būtų į jį bent kažkuo panaši. Visos tos mintys gali sutilpti vienoje galvoje, jos apžiūri abi barikadų puses, suteikia teisę tikėti, ir tuo pačiu, teisę netikėti. Gana krikščioniški lietuviai kadais slapta lankėsi bažnyčiose, pykdami, kad iš jų atima teisę tikėti (nors negalima dėti lygyb...