Furgonėlis Dangaus

   Mano batai vis dar apsinešę kapinių dulkėmis. Rankos vis dar neša jutimą, kad niekada nenuplausiu nuo jų tų žemių, kurias viena sauja mečiau į kapą. Kūnas neša su savim tą nenuplaunamą tragedijos ir drebėjimo, kai užkasinėjo karstą, jausmą.   Šią savaitę viskas yra bluras . Maišausi, kas vyko Vilniuje, kas Kaune, kas kurią dieną. Vakar kolegos man bent tris kartus turėjo primint, kad yra šeštadienis, o ne sekmadienis, kaip man atrodė.    Vaikinas įsigijo šunį, kurio nemačiau dar. Aš nusipirkau bėgimo batelius, kurių dar nenaudoja. Lyja. Lyja, lyja, lyja. Aplinkui pumpurai, žalia. Kvepia lietumi.     Reikės grįžti namo ir užsiimti su peliuku. Padaryti jam kokius karališkus rūmus narve. Kur viską galima aplaipiot ir viską paženklint. Nes peliukas gi. Peliukams reikia.     Nemanau, kad negaliu prisiminti - veikiau manau, kad niekada nelaidojau tikrai artimo žmogaus. Tetų tetos, krikštatėvis, kuris su manimi nebendravo... Ir...

Taigi, matyt ta proga, kad šiandien, nors ir ne virtuvėje, turėjau progos susipažinti su Prancūzijos virtuvės šefu, ir ta, kad nesenai teko matyti porą serialų, rimtai susijusių su maisto gaminimu, nutariau pasigaminti iš namie turimų ingridientų maisto, kuris skanus žiūrėti į jį. Na o štai ir jis: Jei yra klausimų ir panašiai, (pastabų, pagyrimų), tai laukiu ;> Sulapnojau visą lėkštę, jaučiuosi karalienė. Bet net gaila tokį grožį pačiai valgyti, geriau gaminti kitiems. Iš to noro nufotografuoti dar užmiršau į maistą ridėti geltonų paprikų skiltelių, kurios buvo labai gražiai supjaustytos: taip jau būna, kai nori pasipuikuoti ;> Visa Jūsų, Cielo/Elfai.