Furgonėlis Dangaus

Šią savaitę nugriaudėjo A. Zuokienės pasisakymas apie maišytus vaikus. Netruko ilgai, kol pradėjo kurtis gražūs interneto troliai, visai nelėkšti juokeliai ir, žinoma, Zuokų atsiprašymai. Taip, rėmeliai juodi, nes aš su šituo postu laidoju visas kažkur giliai žemės branduoly dar likusias žmogiškumo normas.  Kaip bebūtų keista, šio komentaro neparašė Zuoko pavaldiniai, už jį ilgu savo post'u apie tai, ką nuveikė gero vaikų labui, atsiprašė Zuokienė. Nors, tiesą sakant, vargu bau išvis tai pavadinti atsiprašymu, nes labiausiai tai ir buvo orientuota ne į nuoširdžią atgailą, bet nuomonės apie save kėlimą pasakojimais apie nuveiktus darbus. Nu va, viskas ok, pasirodo, tu ne prieš vaikus. Kaip maišytos šeimos vaikas, už Zuoką nebalsuoju. Kita vertus, ar taip, ar taip aš už jį nebalsuočiau.  Ten komentaruose skundžiasi, kad visi greiti pamiršti gerus darbus ir nuteisti, žinote, manau, kad nuteisti ir sveika. Politika - sfera, kur viskas, ką pasakysi gali ir bus panau...

Kartą gyveno toks žmogus, ant A4 lapo susirašęs rimtą darbų sąrašą, kuriame - viskas nuo ISIC pažymėjimo darymosi iki naujo įrašo, kuriame du iš keturių punktų yra kava . Pasitaiko, kiekvienai dienai po vieną tokį punktą. Ir tik po gerų penkiolikos minučių suvokiau, kodėl du kartus užrašiau kavą. Nes tai ir yra du atskiri, niekuo nesusiję punktai. Netgi galima teigti, kad šiuose žodžiuose nėra nė vienos bendros raidės. Todėl dabar pakalbėsiu apie ką nors kitką. Pavyzdžiui apie koučingą. Iš koučingo dabar pasidarė žiauriai kūl šaipytis. Čia beveik kaip šaipytis iš vegetarų, nevalgant salotų. Nes apparently  vegetarai bulvių nevalgo. Nu gi nevalgo, nu. Manote kitaip? Žinote per daug. Eikit iš čia.