Kai kurie įrašai užtrunka ilgiau. Tiesiog užtrunka ilgiau. Galbūt atsiprašau, kad tai rašau. Tiesiog yra žmonių, kuriems tat nepriimtina. Ir visgi, aš ne tik nemanau, kad yra dalykų, apie kuriuos šnekėti nedera (kur ir kaip - jau kiek kitas reikalas), bet tenka pripažinti: aš gyvenu rašydama ir aš gyvenu fotografuodama. Ir taip, kaip kažkam natūralu galvoti, bet nesakyti, rašyti ir fotografuoti man - kaip turėti oro savo plaučiuose. Aš jau pradėdama mąstyti, mintyse tylomis dėlioju į sutartus sakinius, kurie vėliau kažkur nugula. Kai pradėjau rašyti praėjusį blogo įrašą, rašiau, kad būna dienų lyg tyčia. Tokių, kai visa erzina, kai aplinkinių nesąmoningumas, artimųjų ligos ir visi kompleksai, žodžiu - visos pasaulio blogybės - susideda į vieną. Būna tokių dienų, kai bėgi į traukinį, nes atrodė, kad laiko dar tebėra daug. Būna, kad pavėluoji lygiai pusę minutės, traukinys dar stovi, bet jau nebeatidaro durų, mašinisto nebeatkalba nė geležinkelio stoties apsauginis (ir vis tiek...
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę