Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2018

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Diskotekos rutulio apšviestas karas

Dabar, kai sėdžiu virtuvėje, jaučiu, kaip mano akys pamažu blausiasi nuo miego trūkumo, o kūnas atsisako pilnavertiškai veikti, bet žinau, kad jeigu neparašysiu šito straipsnio dabar, jis jau niekada nebebus toks, koks galėjo būti.
Sako, kad mūsų karta užaugo be karo. Dalinai tai tiesa, dalinai - visiškas melas. Antrasis Čečėnijos karas, Irako karas, Gruzijos karas... Tie lopinėliai žemės, kuriuose jis vykdavo, iš vienos pusės atrodė nežmoniškai toli, iš kitos pusės tai buvo be proto reliatyvu. Gal taip tiesiog atrodė, nes tvyrojo jausmas, kad tie karai mūsų pasiekti negali.
Tuomet atėjo 2013 metai. Pamenu, kaip įtempusi akis vakarais spoksodavau tiesiogines transliacijas iš pakabintų kamerų aplink Maidaną. Tuomet savo bičiuliui sakiau, kad čia jau kažkas bus. Iki to "kažko" išties praėjo nemažai laiko, ir tas kažkas buvo, ir širdis trokšta, kad geriau jau to kažko būtų ir nebuvę.
Nežinau, kodėl manęs taip nepalietė, pavyzdžiui, Gruzijos karas. Gal, kad buvau jaunesnė ir apo…

Lyčių lygybė ir smurtas šeimoje

Šiandien viename dideliame USA forume aptikau diskusiją, kuri yra dovana, duodanti dar ir dar (the gift that keeps on giving, taip skant). 
Klausimas forume skambėjo taip: jei moteris muša vyrą, ar jis turi teisę suduoti jai smūgį gindamasis?
Iš tos diskusijos supratau keletą dalykų:
1) Žmonės nežino, kas yra savigyna 2) žmonės nežino, kas yra lyčių lygybė 3) žmonės nežino/nesupranta etikos normų kurias reprezentuoja esami įstatymai.
Truputis USA statistikos, kadangi ir diskusija vyksta USA forume:
Lokaliai:
2017m. Baton Rouge, LA, įvykdyta 14 žmogžudysčių, siejamų su smurtu šeimoje. Tai yra 19% teritorijoje iš viso įvykdytų žmogžudysčių. Penktadalis. 10 iš 14 aukų šeimose smurtas buvo praneštas anksčiau.  USA mastu: Pagal FBI, moteris šeimoje patiria smurtą kas 15 sekundžių.Kas ketvirta moteris ir kas septintas vyras kenčia nuo stipraus smurto šeimoje. Besidomintiems, iš tikrųjų labai daug įvairios statistikos galima rasti Bureu of Justice puslapyje.

Kaip žmogus, kuris nesupranta, kaip…

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...

Ar žmogus jums iš dešinės yra durų kilimėlis?

Stating the facts: dabar yra trečia valanda ryto, aš negaliu nustoti isteriškai juoktis (dėl ko vos nepaždinau butiokės), įsipilti atsigerti ir užsirūkyti. Jau kaip ir galvojau eiti miegoti, bet išbudina.
Pritariant teorijai, kad žmogus nėra durų kilimėlis, ir ant jo nereikia leisti kam nors nuolat lipti ir lipti (net jei atsiprašo), galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus save gerbiančio žmogaus akyse praeina trial'ą. Tiksliau, arba praeina, arba ne.
Pažįstu žmonių, kurie neduoda antro šanso. Pažįstu žmonių, kurie neduoda trečio šanso. Tačiau aš esu kantrus žmogus. Visą gyvenimą svarsčiau, ką tokio turi padaryti žmogus, kad niekad jam nebeatrašyčiau, su juo nesusisiekčiau, palaidočiau jį savo akyse. Porą kartų gyvenimas tėra atsakęs į šitą klausimą.
Pirmą kartą, kai po 10-ties metų emotional abuse galiausiai suvokiau, kad ne cool yra bendrauti su žmogum, tada pusmečiui ar metams dingti, atsirasti ir vėl bendrauti lyg niekur nieko. Meluoti, kad tikrai ryte dar kalbėsimės, jei…