Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Diskotekos rutulio apšviestas karas

Dabar, kai sėdžiu virtuvėje, jaučiu, kaip mano akys pamažu blausiasi nuo miego trūkumo, o kūnas atsisako pilnavertiškai veikti, bet žinau, kad jeigu neparašysiu šito straipsnio dabar, jis jau niekada nebebus toks, koks galėjo būti.

Sako, kad mūsų karta užaugo be karo. Dalinai tai tiesa, dalinai - visiškas melas. Antrasis Čečėnijos karas, Irako karas, Gruzijos karas... Tie lopinėliai žemės, kuriuose jis vykdavo, iš vienos pusės atrodė nežmoniškai toli, iš kitos pusės tai buvo be proto reliatyvu. Gal taip tiesiog atrodė, nes tvyrojo jausmas, kad tie karai mūsų pasiekti negali.

Tuomet atėjo 2013 metai. Pamenu, kaip įtempusi akis vakarais spoksodavau tiesiogines transliacijas iš pakabintų kamerų aplink Maidaną. Tuomet savo bičiuliui sakiau, kad čia jau kažkas bus. Iki to "kažko" išties praėjo nemažai laiko, ir tas kažkas buvo, ir širdis trokšta, kad geriau jau to kažko būtų ir nebuvę.

Nežinau, kodėl manęs taip nepalietė, pavyzdžiui, Gruzijos karas. Gal, kad buvau jaunesnė ir apolitiška, regis, pradėjau jausti pilietišką atsakomybę domėtis dalykais būtent tuo metu, kai neramumai prasidėjo Ukrainoje. 

Karas toks įdomus dalykas. Jis prikausto dėmesį pradžioje, kai aukos skaičiuojamos ant rankų pirštų, kai tvyro įtampa, atrodo, oras toks pritvindytas elektros, kad bet kada gali smogti žaibas. Ir ateina riba, paprastai po pirmojo šimto aukų, kuomet karas tampa toks, kaip ir visi prieš tai buvę karai. Nešvarus, nepatogus, nejaukus apie jį kalbėti vakarėliuose ir ignoruojamas, kol nevyksta tavo kieme. Žinoma, yra išimčių: šalys, kuriose karas vyksta, žmogaus teisių organizacijos, politika... Bet ties kažkuria riba karas tampa tiesiog karu, dingsta asmeniškumai, subjektyvumas, karių asmenybės nurengiamos ir tarsi purvini, nebereikalingi drabužiai išmetamos į pakelės griovį.



Dovydo Pancerovo knygą "Kiborgų žemė" atsiverčiau tik šią savaitę, nors, regis, lentynoje ji guli jau metus. Pamenu, kadaise buvau pradėjusi, tačiau nesėkmingai. Galbūt tokiai knygai reikia atitinkamos nuotaikos, o galbūt dar per daug įtampos tvyrojo ore, per daug žinučių spaudoje, ir nebuvau prisiryžusi į šį karą įnerti pilna galva.

Kiborgų Žemę pradeda Tomas Vaiseta su turbūt tiksliausia įžanga, kokią tegalima parašyti šitai knygai. Gal dėl to dvejoju, ar verta rašyti apie tai, kas jau yra parašyta. Tačiau skaitydama šitą knygą jau žinojau, kad sėsiu apie ją rašyti, todėl duoto žodžio nelaužysiu.

Tačiau kai kur Tomui tenka tik paantrinti. Jis yra visiškai teisus, sakydamas, kad Dovydas "į Lietuvos žurnalistiką asmeninės, visiškai subjektyvios patirties reikšmę". Dovydas, kurio tekstus sekiau ir žiniasklaidoje, šia knyga grąžino subjektyvumą karui, apie kurį "nebeįdomu kalbėti" po pirmojo šimto aukų. Karui, kurį tam tikra prasme po kiek laiko visi priima kaip neginčytiną faktą, kad tik nugrūstų kuo giliau į savo vidų ir nesijaustų nemaloniai, per daug neišgyventų, kad jų nekankintų mintys apie žūvančius fronte ir kitos tautos skausmą. Žurnalistas grąžino subjektyvumą karui, kurį jau buvome ciniškai priėmę ir galvoje pavertę tiesiog bevardžiu karu, kaip ir visus kitus karus. 

Turbūt tai ir yra vienintelis būdas pasakoti apie karą. Vis susimąstau, ar ši knyga yra apie karą, ar apie žurnalisto, sekančio karą, virsmą ir potyrius. Turbūt - apie abu, ir, ko gero, jie yra ir turėtų būti neatskiriami.

Knyga seka pačios Ukrainos virsmą iš pamažu pilietiška virstančios visuomenės, sulig pirmąja palapine Nepriklausomybės Aikštėje, į karo ir vidinių skaudulių nuniokotą žemę. Ji parašyta taip asmeniškai, kad, kaip banaliai beskambėtų, jautiesi keliaujantis kartu ir jautiesi išgyvenantis tas pačias emocijas. Jaudulį, net kažkokį naujai užgijusį tikėjimą, viltį, Maidane vaikštant moteriškėms, kurios vaišina tave lašinukais. Tarsi ir graudina, ir gera, kyla ir kažkoks pasididžiavimas. Sutinkant mediką iš Lietuvos pajunti tą dviejų tautų brolybę, iš dalies tokių panašių, iš dalies - pasukusių tokiais skirtingais keliais. Bet kai klaidžioji tarp tų veidų aikštėje, atrodo, kad kiekvienas žmogus liečia kiekvieną, ir vieno nuo kito mūsų niekas neskiria.

Pamažu knyga ima tamsėti, kaip visuomet ir nutinka, kai revoliucija pašventinama krauju. Ima kristi žmonės, pamažu nykti ribos tarp vienos ir kitos pusės kaip teisios ir darančios tai, ką reikia daryti. Susidūrimuose su milicija negražiai ima žaisti abi pusės, prie Hruševskio gatvės barikadų milicijos generolas kartu su Maidano protestuotojais gieda šalies Himną. Tai - magiškai aprašyta scena, netgi, sakyčiau, firminis Dovydo ženklas, sekiojantis po visą knygą ir vėl, ir vėl išlendantis pačiose netikėčiausiose vietose. 

Į šalį įsiliejant žaliesiems žmogeliukams, formuojantis separatistų būriams, tas firminis ženklas, magiškos scenos tarsi vis ištraukia tave iš liūdesio, primindamos, kad yra momentų, kai net kare gyvenimas grįžta į įprastas vėžes ir yra gražus. 

Vyksmas iš Kijevo pamažu persikelia į fronto linijas ir savotišką kulminaciją pasiekia Dovydui susitikus su žmonėmis, gynusiais ir tebeginančiais Donecko oro uostą. Toje knygos vietoje įvyksta tarsi kažkoks sunkiai nupasakojamas lūžis (knygoje tokių lūžių yra ne vienas), po kurio tarsi kitaip imi žiūrėti į patį karą, jau imi suvokti, koks jis sunkus, varginantis. Tačiau įsižiebia ir kažkoks didvyriškumo jausmas, palaikymas, kurį, pažadu, kad stipriai sutryps tolesnė knygos dalis.

Toliau knyga tarsi ir keliauja per lūžius, maišosi autoriaus kasdienis gyvenimas čia, Lietuvoje, ir išvykos į karo zoną. Su kiekvienu vizitu viskas vis tamsiau, sunkiau atskiriama, kaip ir pačiame kare. Su kiekvienu vizitu trinamos ribos tarp teisingo ir neteisingo, verto apdovanojimų ir nusikalstamo. Šalia gailesčio Ukrainai tarsi atsiranda gailesčio užuomazgos ir patiems separatistams. 

Tiesa, ta knyga atrodo ir susipažinimas su pačia šalimi, ir pradėta europietiška gaida, vėliau ta šalis tarsi vis tolsta ir tolsta nuo Lietuvos, vietos, kurioje ukrainiečius vadiname savo broliais. Imi suvokti, kokiais skirtingais keliais pasuko dvi gretimos šalys, nors, tiesą sakant, atrandi ir bendrybių. Suvoki, kad ir čia žmonės kažkur nuo Visagino kovotų prieš "fašistus" ir pasveikintų Putino tankus gėlėmis. Tai yra galbūt taip pat liūdna, kaip ir neišvengiama. Tai yra žmonės, užstrigę Sovietų Sąjungoje, žmonės, kuriems "prie ruso buvo geriau", žmonės, kurie grasina nutraukti savo abonementą su televiziją tiekiančia įmone, nes neberodo RTR Planetos. Lieka tikėti ir tikėtis, kad tokių žmonių čia yra mažuma. 

Knyga nukrypsta į savanorių dalinius, kurie siunčiami į juodžiausias misijas, į fronto priešpriešas. Kai kurie tų dalinių sudaryti iš buvusių nusikaltėlių ir iš misijų, į kurias yra siunčiami, atrodo kaip karo mėsa. Pamatai visą karių įvairovę, nuo tų, kurie paklūsta įsakymams nepulti, iki tų, kuriuos siunčia į priešo linijas kaip aukas. Ir visi tie žmonės kariauja, vedini tikėjimo, patriotizmo. Visi jie be galo skirtingi, tačiau visi taip asmeniškai nupiešti, tarsi ištiesi ranką, kaip iki lėlių namo, ir viską pats paliesi. Visus dvasininkus, visus šauktinius, visus savanorius, visus karo belaisvius. Paliesi tą baikerį, kuriam tiesiai iš Lietuvos atvežė odines kelnes, paliesi ir tą savanorį, kurį apgriautame pastate miegantį apšviečia diskotekos gaublys. Kuris man galbūt ir paliko tam tikra prasme patį didžiausią įspūdį, šalia skaičiuojamų aukų, cinizmo, nusivylimo pasauliu, tojo ir svetimo ir artimo skausmo... Kažkur viso to vidury išdygsta diskotekos gaublys, apšviečiantis kambarį. 

Visa knyga yra tarsi žūtbūtinė kova išlikti žmogumi ten, kur visi pasaulio jau kurį laiką skaičiuojami tik kaip statistiniai vienetai. Ta kova vis tęsiasi ir tęsiasi, lyg norėdama priminti, kad kiekviena gyvybė buvo ir tebėra svarbi. Kad kiekvienas karys, kiekvienas separatistas yra žmogus, primindama, kaip baisu, kai žmonės žudo vienas kitą. Ir tai knygai pasiseka. Dovydui pasiseka išlaikyti tą nuostabų santykį tarp karo ir žmogiškumo, jo aprašytos scenos ir organiškos, ir stebuklingos, pasakojimai apie kankinimus ir sušaudymus susilieja su kiekvienu žmogiškumo pliūpsniu, įsilieja į puodą, kuriame viskas susimaišo ir jau nebėra atskiriama. 

Tai knyga, kurią suskaičiau per pusę savaitės, nepaisant to, kad ją skaitant kaustė liūdesys. Tai vienas tų dalykų, kuriuos gal ir norėtum nustoti skaityti, bet negali. Ir gerai, kad negali. Tai knyga kiekvienam, kuris nenori, kad kiekvienas karas jų galvoje ir būtų užrašomas kaip "tik dar vienas karas", kiekvienam, kuris jaučiasi nemaloniai dėl to, kad nejaukiai jaučiasi apie tą karą užsimindamas vakarėlyje. 

Apie visus karus reikia kalbėti. Kuo daugiau kalbama ir užfiksuojama, tuo sunkiau yra daryti nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tokia buvo mano pozicija, kai sėdėjau akis įkišusi į live transliacijas Euromaidane, tokia mano pozicija išlieka ir dabar. Ir aš džiaugiuosi, kad su šiuo įrašu ir aš tampu žmogumi, kuris apie tai kalba.

Baigdamas knygą, Dovydas rašė, jog jaučia, kad dalis jo amžiams liko kiborgų žemėje. Šią akimirką lygiai taip pat jaučiuosi ir aš. Šią akimirką kviečiu jus visus palikti dalelę savęs toje Dievo nuskriaustoje ir tuo pačiu žmonių apdovanotoje žemėje. Kviečiu kartu paliudyti tautos ir viso pasaulio tragediją ir skausmą. Pajusti gyvenimą kitaip. Ir apie tai pasikalbėti.

Neproofreadinu. Merkiasi akys. Slinksiu į lovą. Ir net jei vos užmerkus akis imsiu sapnuoti karą,  visai nepyksiu. Nes visko gyvenime reikia, ir kiekvienas patyrimas žmogų praturtina. 

Su Dievu.  

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…