Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

minusai yra minusai, pliusai yra pliusai, o visa kita yra pop psichologija

    Pirmiausiai turiu save pagirti - ko gero, jau antrą ketvirtadienį iš eilės nutariu, kad parašyti įrašą per savo trumpą valandėlę prieš važiuojant į darbą yra naudingiau, negu pavalgyti pietus. Valio sau. O dabar prie reikalo.

    Mokausi profesinio rengimo centre. Profesinio rengimo centras kažkaip skamba solidžiau, negu profesinė, todėl kadais pagaliau buvo pervadintas šiuo pompastišku vardu. Šį rugsėjį ten pradėjau antrą fotografijos kursą. Kas būna, žmonės apie tai manęs paklausia:

- Tai kur studijuoji?
-Jo, žinai, profesinėj, ten, Baltupiuos...
-Ir kaip?
-Nuuu, savi pliusai, savi minusai...

    Ir kai aš sakau savi pliusai ir savi minusai, aš visai negalvoju, kad šie du faktoriai kažkur kosmologijos kloduose susilieja ir tampa šiaip sau arba neblogai. Aš tiesiog manau, kad yra pliusų, ir yra minusų. 
    Išskyrus matematiką ir fiziką, nėra tos mistinės vietos, kurioje du minusai staiga tampa pliusu, arba kur pliusas traukia minusą ir atvirkščiai. Žmonėse susitikę du minusai dažniausiai suformuoja trečią, daug didesnį minusą, ir pliusu jis netampa. Pliusu gali tapti tik tų žmonių saveikavimas, nes, pasirodo, tie patys žmonės gali turėti ir pliusų. Tad jei kas tuose santykiuose ir gali tapti pliusu - tai tik du, skirtingi, vienas kitą papildantys pliusai.
   Čia nėra lygiaverčių dalykų, nėra tautosakos psichologijos apybraižų, kur pliusai traukia minusus. Psichologijoje žmonės bendrauja su tais, kurie yra į juos panašūs (tai nereiškia, kad jie vienas kito negali papildyti, dar ir kaip gali), ir vengia tų, kurių visiškai nesugeba suprasti. Žmonės geriau įvertina net tuos, kurie į juos panašūs tiktai išvaizda! Kurie turi artimesnių veido bruožų, dirba tą pačią profesiją, panašiai rengiasi, dažnai - yra tos pačios lyties. Ir tai ne jokia mistika, bet paprasčiausia socialinė psichologija, negana to, šis reiškinys netgi turi vardą: tai yra vadinama palankumu vidinei grupei, "mes", kuri automatiškai sukelia konkurenciją, lyginimą su išorine grupe, su "jie", kurie kažkuo mažiau verti.
    Žmonės bendrauja su tais, kurių nuomonės panašios, nebūtinai tokios pat. Žmogus kaip socialinė būtybė apskritai ieško įrodymų, kurie patvirtintų jo nuomonę. Ir tai nėra labai nenatūralu - ieškodamas tokių argumentų, žmogus nukerta kampą, sutrumpina kelią. Tu gali ieškoti argumentų, kodėl esi neteisus, bet jei sugebėsi jų rasti, vadinasi, tebūsi išsiaiškinęs, jog esi neteisus. Ir tuomet vis tiek teks ieškoti tiesos. Tačiau ieškodamas patvirtinančių įrodymų susirasi tai, kas gali tapti tiesa, ir tai bus tiesa, kol nebus užginčyta. Todėl tai - paprasčiausia, bet bene efektyviausia euristika, mūsų gyvenime duodanti daugiau laiko kavai.
    Todėl pliusai neatsveria minusų, minusai neatsveria pliusų, ir nėra aiškaus būdo tai išmatuoti. Galime nutarti - daugiau gausime žalos ar naudos, bet priklausomai nuo to, kaip tai priimame, ir tai yra subjektyvu. Todėl, kai perskaitau, kad Rusija teigia esanti draugiška su partneriais Vakaruose, nepriimu to už gryną pinigą, žinodama, kad jei nuo Rusijos pakankamai ilgai skrisi į Vakarus, galiausiai praskrisi Europą ir Ameriką ir kita stotele, skrendant į Vakarus, taps Kinija. 
    Todėl ir du ekstremumai vienas kito neišlygina. Būtent todėl sadistų ir mazochistų poros neatrodo tampančios psichiškai sveikomis arba laimingomis, nebent tik savo pačių iškreiptoje laimės sąvokoje. Įsivaizduojant pliusus ir minusus, reiktų įsivaizduoti, jog nukeliauti nuo vieno iki kito yra būdai. Paprastai pliusas prie minuso eiti nė už ką nesivargina, ir jei nesugeba jame pažadinti pliuso, įsivaizduojama bendrystė nutrūksta stebėtinai greitai. Pliusas ir minusas neina vienas prie kito, vienam priartėjus, kitas dažnai pasitraukia. Jie netrumpina distancijos ir neatsveria vienas kito. Kelias nuo vieno iki kito yra ilgas, ir vienintelis būdas jį įveikti yra daryti didelį lankstą. Sukti ratą.

-                     +  

    Išeiti į kairę už minuso, daryti lankstą ir pro apačią ovalu, tokiu dideliu, kad pliusas nepastebėtų, galiausiai jį pasiekti. Todėl tiek išsikapanoti iš didžiulių nesąmonių nėra lengva, tiek nukristi penkiolika aukštų žemyn savo suvokime ir vertybėse - taip pat. 

    Todėl, kai sakau, kad profesinėje mokytis - savi pliusai  ir savi minusai, turiu omeny, jog turim nuostabią bibliotekininkę - tai galutinai supratau šiandien -, kuri užsakinėja net ir knygas, kurių neturėtų. Kurių nereikalauja bendrasis išsilavinimas, kurių nereikia ten mokomiems dalykams. Patraukiančių žmogų, kuriam užrašytas žodis nėra baugus, veikiau tai pramoga, o toliau, eigoje - ir rimtas hobis, galiausiai persiverčiąs į gyvenimo būdą. Ir nors kartais, darant apskaitą, jai skundžiamasi, jog biudžeto išnaudojama per daug ("ši, ši, ši knygos - kam jos čia, kam jų reikia?"), bet žmonės, tokie kaip aš, randa lentynoje Evaldo Nekrašo filosofijos įvadą (kurio ten, kas be ko, nebuvo anąsyk man įžengus į biblioteką, todėl esu ne vienintelė, norinti jį perskaityti). Todėl žmonių, atėjusių šiaip sau vadovėlių ar privalomų knygų, akims klaidžiojant po lentynas, jos gali už kažko užkliūti ir užsikabinti. "Paimsiu dar šitą". Ir taip prasideda naujas gyvenimas.

    Ir todėl tai niekaip nesusiję su mūsų darbo saugos mokytoja, kuri - paminiu tik tarp kitko- yra mokyklos direktorė, ir jau trečią savaitę iš eilės, t.y. - visą rugsėjį, nesugeba ateiti į savo pačios vedamas pamokas. Ir nepaisant greta esančio fakto, jog mano mąstymas nėra priešoperacinis, ir aš suprantu, kad direktoriai - užsiėmę žmonės, bet kurių galų reikia apsiimti pamokas, į kurias nesugebi ateiti? Galbūt verta paleisti mokinius? Paskirti kažką kitą? Ar čia toks būdas parodyti, kad teoriniame lygmenyje mokiniai yra užimti? Ir trečiąjį sykį eidama pro savo pačios pamokos vietą ji žiūri į mus ir tarsteli "uoj, visai užmiršau", tuomet mums atrakina kabinetą, išeina, ir mes toliau liekam sėdėti vieni.

Ir minusai neturi nieko bendro su pliusais.
Ir bibliotekininkė neturi nieko bendro su direktore.
Jie gali būti kildinami iš tos pačios vietos.
Jie nėra panašūs.
Jie nėra lygūs.
Ir gink Die, jie nieko nepaverčia mažesniu ekstremumu. Nes vienas ekstremumas negali kito ekstremumo paversti norma. Nes vienas ekstremumas turbūt apskritai kitam ekstremumui nieko negali. Jie tėra du vienas kito nepasiekiantys poliai. Nepasiekiantys, todėl negalintys dirbti drauge. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…