Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pats sau draugas

    Žmogus - socialus gyvūnas. Sako, jam norisi bendrauti, priklausyti. Nežinau, kiek labai su tuo sutinku. Manau, nutikus tokiam dalykui, kad žmogui ant pečių buvo duota galva, o joje buvo visai nieko smegenys, žmogus nusprendė būti socialiu gyvūnu, nes taip - paprasčiau.
 
    Dauguma mūsų gyvena visuomenėje. Tai patogu. Apsikeičiame paslaugomis, prekėmis. Kartais dėl bendrų tikslų suvienijame savo skirtingus įgūdžius - vadinasi, vienam žmogui nebereikia mokėti visko: jis jau gali dažnai pasikliauti kitais. Taigi, turėti savo verslą nebereiškia pačiam 24 valandas per parą rinkti uogas ir jas pardavinėti. Atsiranda laiko, kurį dabar galima panaudoti kitur.

    Aš pats sau draugas - turbūt skamba ironiškai, arogantiškai. Bet tai tiesa. Sau gali būti draugas, priešas, arba toks šiaip sau. Su savimi kalbuosi daugiausiai. Visos mano mintys sukasi mano galvoje. Su savimi praleidžiu daugiausiai laiko. Galų gale, su savimi atėjau į šį pasaulį, ir tik su savimi ir numirsiu. Taigi, nori nenori, draugas ar priešas, mane lydės visą gyvenimą.

    Ir todėl, kai gavome užduotį nufotografuoti savo geriausią draugą, nepaisant visų žmonėms duotų titulų, ko gero fotografuosiu save. Nes jaučiuosi sau draugė.

    Kadais, paauglystėje, teko sudalyvauti intensyviame jogos, meditacijos ir šiaip visokio kokio sąmoningumo kurse. Kartkartėm gaudavom mažų namų darbų užduočių, viena iš jų buvo pabūti su savimi kokią valandą. Be technologijų, muzikos, socialinių medijų, knygų, maisto. Tiesiog va taip vat, be papildomų, mintis užimančių veiklų pabūti su savimi. Po aptarimo moralas buvo labai paprastas: jeigu jums su savimi neįdomu, galite įsivaizduoti, kaip su jumis turėtų jaustis kiti žmonės. Ir, taip, aš nuo to nenušvitau. Ir, taip, yra išimčių. Bet didžiąja dalimi visiškai su tuo sutinku: žmogui turi su savimi būti įdomu. Žmogus - tai ne vien sraigtelis visuomenėje. Ne veltui mums kiekvienam duotas atskiras kūnas, turime vietos pasitraukti nuo kito žmogaus ir prie jo prieiti. Todėl, kad esame ne vien visuma, taip pat esame didžiulės skirtybės, apdovanotos absoliučiai unikaliais jutimais. Ir jų niekaip nepavyks pastebėti, panaudoti savo naudai, jais rimtai pasimėgauti, jei neturėsime kada jų atrasti. Ir jie atrandami savastyje. Būnant su savimi.

    Kartais su savimi gali būti pikta, nemalonu. Dažniausiai - kai neišspręsti vidiniai konfliktai, jaučiamės ir / ar esame nevientisi. Jiems išspręsti neatsiras papildomo laiko, niekur šiame pasaulyje neatsiranda magiškasis papildomas laikas. Laiko reikia atrasti. Ir jeigu jums, psichologiškai nežmoniškai priklausomiems nuo žmonių, teks kada gyvenime rimtai pabūti vieniems, jūs galite išsigąsti to, ką savyje rasite. Arba tuo pasimėgauti, klaidžiodami savo minčių labirintuos.

    Tikiu, žmogus žmogui turi būti ne reikiamybė, o pramoga, malonumas. Ir ypač dažnai nutinka, kad tiems žmonėms, kurie be kitų gyventi negali, tenka labai dažnai susidurti su pačiu savimi, ir tai jiems labai nepatinka. Nes amžinai švaistydamasis savo energija ir jėga vien tik į kitus, tu nebeskiri laiko sau. Nebegalvoji, ką norėtum išmokti, kur norėtum patobulėti, ką norėtum nuveikti. Todėl visos patirtys kaupiasi tik iš buvimo su kitais žmonėmis. Ir tuos žmones patraukus iš gyvenimo, tokios patirtys negali nieko daugiau, kaip tik nuvilti. Nes jos neturi ant ko stovėti. Jos neturi pamato, ir yra stabilios lygiai tiek, kiek ant klibančio stalo pastatytų domino kaladėlių virtinė.

    Sako, geriausiai išmoksti mokydamas kitą. Todėl teoriškai labiausiai tobulėti turėtum, padėdamas tobulėti kitiems ir t.t. Bet aš nesutinku. Tai galioja tada, kai žmogus bent pusėtinai moka dalyką. Bet jei aš visai nemoku matematikos, aš arba užtruksiu metų metus jos išmokyti kitą, arba mums abiems tik dar labiau sušiksiu visą matematikos suvokimą, ir mūsų keliai išsiskirs.

    Negalima kitam siūlyti gyventi su savimi, kai pats nežinai, kas tas . Tuomet visa, ką gali tam žmogui pasiūlyti - atributai. Alga, namai. Akivaizdžiai, juos gali pasiūlyti dauguma. Ir todėl tie žmonės, kurie negali būti patys su savimi, dažniausiai verkia dėl savo nelaimingų meilių ir ieško kitų, net jei dėl iširusių santykių kaltina save. Sugedusį daiktą reikia taisyti, o ne naudoti toliau, kol jis galutinai atbuks ir susidėvės. 

    Kad ir kokie jaustumėmės tvirti, kai kiti mums pritaria, su mumis sutinka, tas tvirtumas yra iliuzinis, nes nė vienas nesugebame išjausti kito žmogaus jausmų taip, kaip savo paties. Todėl apibūdiname apytiksliai, mechanizmai apdoroja mintis kitiems suprantama forma, taip ir tos mintys pačios kažką pameta. Jas, visiškai grynas turime tik sau patys. Su savimi šnekamės kiekvieną dieną. Nebūtina stovėti prieš veidrodį ir garsiai tarti žodžius. Mes galvojame sau patiems, galvojame dėl savęs. Ir tik tai išgryninę, galime kažką siūlyti kitiems. Jausti pramogą bendraujant su kitomis skirtybėmis, žinant, kad jau gal esame arčiausiai to, kiek gali būti įmanoma suprasti kitą žmogų. Tą, kuris ir pats su savimi pažįstamas.

    Ir todėl mes esame atskiri. Jeigu tokia didžiulė būtų buvusi reikiamybė vaikščioti amžinai susikibus rankomis, taip būtume ir gimę. Evoliucija.

    Kai sakau "aš pats sau draugas", pagalvoju ir apie kitas versijas. Pavyzdžiui, artistą, grojantį su loop station'u, kuris sugeba vienas pasidaryti sau visą orkestrą. Ir vargu, ar taip yra dėl to, kad jis tiesiog buvo labai vienišas ir su niekuo nedraugavo. Ko gero, labiau dėl to, jog suvokė tai galįs. Ir nors žmogus-orkestras iš pažiūros atrodo panašus į dvidešimt keturias valandas uogaujantį prekybininką, įsivaizduokite, ką žmogus-orkestras gali sukurti kartu su kitais žmonėmis, ir abejonės išsisklaidys.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…