Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie neišsemiamus kvailumo filosofijos klodus

    Keistas tas jausmas: žinoti, jog tave laiko kvailiu. Dar keistesnis – ir pačiam kvailu jaustis. Bet užvis keisčiausia man yra aplinka, kurioje visos tos kvailumo ir manymo išraiškos sąveikauja. Retsykiais taip jau nutinka, kad tenka bendrauti su žmonėmis, kuriems jaučiuosi neprilygstanti intelektu, logika, žinių bagažu. Ir todėl visiškai natūraliai, nors man ir ne itin dažnai, kyla liguista baimė apsijuokti – pasirodyti kvailu. Bet juk, galų gale, visi retsykiais kažkurioje srityje būname kvaili, o užvis kvailiausiais tada tampa tie, kurie mano, jog kvaili nebūna.

Atrodyti vs būti

    Galų gale, kažkam vis tieka pasirodysi kvailas: piktam diedui po sunkios darbo dienos, ieškančiam, kur čia padėti savo pyktį, prekybos centro pardavėjai (ypatingai „Prismos“, nes te patiem reikia viską pasisverti), praeiviui ar autobuso pakeleiviui, kuriam geranoriškai pabaksnoji į petį, norėdamas pasakyti, kad jo kuprinės skyrius atitrauktas, o jis, greitai atsisukęs, priima tai kaip „atsiprašau“, pasislenka metrą į priekį, idant galėtum praeiti, vos tau bakstelėjus. Ir jau tam žmogui nusisukus gali liudyti kreivų kreiviausius tat mačiusių keleivių žvilgsnius, mat, nepajudi iš vietos nė per centimetrą, niekur nenori ir net nežadi praeiti.


    Taip nutikti pasitaiko, ir tikrai ne kiekvieno atsitiktinio žmogaus nuomonė turėtų būti svarbi. Tiesą sakant, dažniausiai tai visai ne tavo reikalas. Visos tos nepažįstamųjų kreivais žvilgsniais figūros turbūt nėra ir, ko gero, jokiomis aplinkybėmis nebus labai svarbios tavo gyvenime.
    Ir dabar labai madinga paistyti, koks mažas pasaulis, kaip po to tie žmonės susitinka darbo koridoriuose ir t.t. Bet jei nieko nemušei ir itin nemandagiai nekeikei (nors vargu bau įsivaizduoju mandagų keikimą), kiekvienas mąstantis žmogus supras, jog žmones kartais užklumpa situacijos, iš kurių galima pasimokyti.
    Būna, ir svarbiems (bet ne visada protingiems) žmonėms gali pasirodyti kvailas, bet išties, jei su žmogumi bendrauji ilgėliau, nesusipratimai visada išaiškėja ir sustoja į vietas be papildomos pagalbos ar pasiaiškinimų. Protingam žmogui, kuris su tavimi savo noru bendrauja, nėra lengva įrodyti, kad jis bendrauja su kvailu asmeniu. Vėliau paaiškinsiu kodėl.
    Galų gale, šokti parduotuvėje nėra kvailumas, tai gali būti ir energijos protrūkio, net savotiško laisvumo požymis. Nepasverti saldainių irgi nebūtinai yra kvailumo išraiška, tik žinių trūkumas, nepastabumas ar užmaršumas. Ir nors visos tik ką išvardytos savybės gali būti kvailumui įtaką darantys faktoriai, o bet tačiau dažniausiai jie ir gali turėti labai mažai ką bendro.
    Žmones teisiame pagal savo pačių vertybes ir jų skalę. Jei konformizmas, pritapimas mums yra vertybė, tuomet tą, šokantį parduotuvėje tarp surikiuotų lentynų, laikysim kvailiu, nepaisančiu visuomenės normų. Tuo tarpu, gal netyčia tas šokėjas yra rašytojas, ir jam nieko nėra svarbiau, negu kurti asmenines, unikalias patirtis, formuojančias jo asmenybę, atitraukiančias jį nuo kitų, kad žmogus sugebėtų susidaryti kitokį vaizdą, iš kurio parašytas knygas taip nuostabu skaityti – jos nukelia mus į kitą perspektyvą.  Todėl nuspręsti, kad kitas – kvailys, nes mąsto kitaip, negu tu pats – viso labo empatijos ir noro pripažinti, kad esi vienintelis, stygius. Tai viso labo priešoperacinio mąstymo stadija, kai užuot pastatęs save į kito žmogaus vietą, įsivaizduoji, kad visų žmonių gyvenimo situacijos jau stovėjo, stovi ir amžinai stovės tavo paties batuose. Panašiai mąsto vaikas, tėčiui siūlydamas mamos gimtadienio proga nupirkti krepšinio kamuoliuką, nes ji tuo labai apsidžiaugs. Nes vaikas, gavęs krepšinio kamuoliuką, tai tikrai labai apsidžiaugtų.
    Galų gale, vis tiek kažkam išsiskirsime. Bet nebūtinai dėl to, kad atrodysime kvailas, kažkam – ir dėl to, kad kažkuo unikalus. Ir tik suvokdami savo netobulumą, kuris visai netrukdo bendrauti su žmonėmis (didžiąja dalimi atvejų), galime dar siekti, augti, tobulėti, nestovėti vietoje. Todėl mėgstu sakyti ne moku, užuot pabrėžusi kaip baigtinį rezultatą, bet mokausi – kaip procesą. Kaip ir moku kalbą, bet dar yra retų žodžių, kurių nežinau. Jau neblogai fotografuoju, bet žinoma, yra kur tobulėti. Tai – guodžiantis rezultatas. Jis nepalieka tavęs starto linijoje, bet duoda kelią į įsivaizduojamą finišo tiesiąją, neleisdamas užmiršti, kad ribų nėra, todėl įgūdžiai ir galimybės yra plečiamos. Ir, kad taip mąstytum, tavo įgūdžiai neprivalo būti skurdūs, toli gražu.
    O patys keisčiausi mano apmąstymai šiandien aprėpia tai, kad taip, kaip aš žiūriu į už save protingesnius žmones, šie turbūt žiūri į už save protingesnius žmones. Nebūtinai su baime pasirodyti kvaili, nes mano manymu jie protingi. Bet bet kuriuo atveju ir jie turi į ką padėbsoti kaip į siekiamybę (nors nebūtinai tiesioginį idealą, ir iš žmogaus galima pasiimti pavyzdį ne vien kaip būti tuo žmogumi, bet ir kaip būti savitu apskritai).
    Bet vidury įrašo mane aplanko užvis keisčiausias apmąstymas. Tai kodėl visgi, dažnai nenutinka, kad su mumis savo noru bendraujantiems protingiems asmenims pasirodome kvaili? Nes tai – visiškas žmogaus nuvertinimas. Tu žiūri į žmogų, sukaupusį patirtį ir įvaldžiusį mąstymo operacijas, laikai jį protingu, ir staiga – še tau, jis ką, nemoka įvertinti žmonių? Jo nuomonė, ką, dažniausiai nepagrįsta? Jis, ką, savo dėmesį dalina į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn, ir aplink, lošdamas loterijoje ir kažkaip tikėdamasis surasti žmogų, kuriam drįstų atrašyt į žinutę, atsiliepti telefonu ar susitikti? Visas tas protingo žmogaus įvaizdis nublanksta prieš šitą vieną pastraipą (bent jau man, ir man pasibaisėtinai patinka, kad tai, ką sakau, yra mano nuomonė). Tad gal verta ant visko dėti ir džiaugtis, kad su tavimi bendrauja? Neturėtų būti lengva apmulkinti protingą žmogų. Suvaidinti, kad esi vienoks, iš tiesų slepiant tikrąją savo būtį. Įtikinti jį, kad esi protingas, nors nesi, arba atvirkščiai. Ir būtent todėl bendravimo eigoje, tarp dviejų protingų žmonių, visi nemalonumai išsisprendžia.
    Ir būtent todėl dabar man visai negėda, kad pirmąsyk sutikusi Domantą Razauską - tuometinį mano muzikos idealą, kūrybišką ir itin apsiskaičiusį žmogų, jam duodant interviu žurnalistei, aš, užkulisiuose susisgribusi, kad metas iš rūbinės, kuri tuoj užsidarys, pasiimti paltą,  eidama atbula, kol visi patylomis šnabždėjosi, nes žurnalistė naudojo diktofoną, į mane įstatęs žvilgsnį „išeini neatsisveikinusi?“ Domantas privertė atsitraukti nuo mano rimto ir gilaus susikaupimo einant, pirštais rodant į savo rankinę,  a la palikau, tai dar grįšiu, atsisukdama į duris tą padariau gal pusmetriu per vėlai, ir tuomet tadam - visu profiliu į tas duris įsirėžiau. Ties klausimu apie juokingas situacijas scenoje. Tikrai nemanau, kad tai vienintelis ir pats svarbiausias jo atsiminimas apie mane.
    

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...