Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo, tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.
Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, turintys vaikų.
Tada iš kažkur prikimba prie Jaunimo Linijos, darančios vieną didžiausių darbų Lietuvoje krizių ir savižudybių prevencijai, klausia, kokiomis vertybėmis remiasi Jaunimo Linija. Tada įkiša LGBT.
Šaude tu šaude
"Psichologė" toliau ginasi, teigia, kad štai kiek daug žmonių susirinko pateisinti savo iškrypimų ir kaip juos vat išjudino šitas įrašas. Tada toliau šaudo sau į kojas, komentuodama, kad pakalbės su kitais tada, kai jie jau bus vyresni ir turės jos amžiaus patirties. Ir jau nežiūri, kam tai rašo, nes rašo ir už save vyresniems asmenims.
Galiausiai po įrašu atsiranda labiau žinomų žmonių, galiausiai kažkas užtagina 15MIN, paimamas interviu, pakomentuoja kiti psichologai, ir jaučiu mažytę mažytę pergalę.
O aš šiandien atėjau čia pakalbėti apie pamatines žmogaus teises. Nes taip jau nutiko, kad susidūriau su situacija, kur išvedinėjima, kas yra tas žmogaus teisės paminimas, kas nėra tas žmogaus teisės paminimas, kad psichologė, mat, tiesiog išsakė savo nuomonę, nieko ji nepuolė ir niekieno teisių nepažeidė. Šį argumentą naudoja nemaža dalis žmonių ir dažniausiai - labai abejotinuose kontekstuose. Jiems tai, kad "žydai nenusipelno gyventi" irgi yra teisė į nuomonę, ir nieko jie čia blogo nemato, jie gi neina ir tų žydų patys nežudo. Jie nežino, kad tarp žodžio laisvės ir hate speech yra skirtumas, ir tas skirtumas yra labai paprastas.
Vienas pamina žmogaus teisę į orumą, kitas - ne.
Kas tos klaidos ir kaip čia dabar su jomis yra?
Kas tos klaidos ir kaip čia dabar su jomis yra?
Per žmonijos egzistavimo laikotarpį (pripažinkim, labai ilgą), mes daug ką darėme neteisingai.
Būdavo, Romos Respublikoje nuo skardžių mėtėme turinčius psichologinių sveikatos problemų ir fizines negalias. Sardinijoje mėtėme nuo skardžių ir senus, savęs išlaikyti nebegalinčius žmones, ar užmėtydavome juos akmenimis. Viduramžiais skandindavome raudonplaukes merginas, o jei išplaukdavo, tai vis tiek nužudydavom, nes ragana. Paleolito ir Neolito laikotarpiu, populiacijos kontrolės tikslais žudydavo gimusius vaikus. Dar visai neseniai išnaikinome didžiulę dalį žydų.
Tai tikrai nėra vieninteliai pavyzdžiai. Norisi pažymėti ir visas egzekucijas užmėtant akmenimis homoseksualus ar buvusias neištikimomis žmonas. Šie pavyzdžiai taip pat yra labai svarbūs. Bet ką aš noriu pasakyti visu šituo - žmonija labai daug ką darė ydingai, ir suvokusi, kad tai yra klaidinga, nustojo tai daryti. Arba, kaip pastaraisiais minėtais atvejais, tai bent jau nustojo daryti pažengusios, išsilavinusios šalys.
Atsiranda nauji tyrimai, naujos išvados, naujos praktikos, ir jomis seka, arba bent jau turėtų sekti, specialistai. Todėl šiandien - apie tai, kas nėra ligos ir nenusipelno nei būti užmėtyti akmenimis, nei bijoti pereiti gatve susikibus, nei būti žeminami vadinant juos ligoniais, prašant nuo jų saugoti savo vaikus, kaip nuo kokių raupsuotųjų, ir maišant visas įmanomas sąvokas, nutrinančias ribas tarp iš tiesų egzistuojančių sutrikimų ir to, kas jau seniai yra pripažinta norma.
Homoseksualumas pripažįstamas norma
Homoseksualumas pripažįstamas norma
WHO šią informaciją patvirtino 1990m. išimdama homoseksualumą, kaip sutrikimą, iš ICD 10.
Jau 1973m. specialistai reikalavo pašalinti tokias netradicines seksualines orientacijas kaip homoseksualumą ir biseksualumą iš DSM ne dėl to, kad jiems šiaip sau taip atrodė, o dėl to, kad jau tada buvo mokslinių tyrimų, patvirtinančių, kad su orientacija yra gimstama.
Ką aš tuo noriu pasakyti? Kad 21 amžiuje konkretų homoseksualą pavadinus ligoniu dėl jo seksualinės orientacijos, tokį komentatorių galima patraukti teisman.
Tai yra šmeižtas, tai yra žmogų menkinantis, niekinantis komentaras, ir jis pažeidžia žmogaus orumą.
Apie prigimtinę žmogaus teisę
Žmogaus teisių nereikia interpretuoti ir svarstyti, kas yra teisė, o kas ne. Jos yra surašytos juodu ant balto.
Anot prof. Alfonso Vaišvilos, "žmogaus teisę į orumą šiandien priimta laikyti „aukščiausia žmogaus teise“, vokiečių teisininkai ją vadina „žmogaus teisių šerdimi“ ". Prigimtinė žmogaus teisė į orumą egzistuoja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek ir tarptautiniuose dokumentuose, tokiuose, kaip:
- Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948-12-10)
- Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Roma, 1950-11-04/ 1953- 09-03)*
- Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartija (2000-12-07 /2009-12-01).
Tai kas tas orumas? Orus - „turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę“ (dabartinis lietuvių kalbos žodynas, 2000m.)
Iš principo, žmogaus orumui kyla grėsmė, kai kėsinamasi į jo savivertę ir reputaciją. Įstatymų apie orumo saugojimą įvairiuose minėtuose dokumentuose yra nemažai, jie yra vieši ir juos tikrai galima perskaityti.
Pagal šį apibrėžimą žmogaus menkinimas dėl jo absoliučiai normalios seksualinės orientacijos jau yra orumo pažeidimas.
Nereikia čia eiti per aplinkui ir išradinėti, kas yra ir kas nėra teisė. Teisės yra apibrėžtos, jas galima perskaityti. Šiandien pasidalinusi Ramunės įrašu gavau anoniminį komentarą asmenine žinute:
Ar teisės svarbios... kartais?
Kartais žmogaus teisė į orumą atrodo niekinė, kai ant jos minama tik užgauliais žodžiais, kai neminimas niekas konkrečiai, kai nesiūloma žmogaus sudeginti ant laužo. Situacija labai pasikeičia, kai nuo to, kaip įgyvendinama žmogaus teisė į orumą, labai stipriai ima priklausyti žmonių psichologinis gerbūvis. Kad ir, pavyzdžiui, savarankiško gyvenimo namuose žmonėms su negalia, apie kurių tyrimą jau rašiau ir galite rasti čia.
Man pačiai tas tyrimas leido gan nuodugniai susipažinti su tarptautiniais dokumentais ir suvokti, kiek daug dar turime kur žengti kaip valstybė. Ir manau, kalba eina ne vien apie neįgalius asmenis, kalba eina apskritai apie žmogaus teisių įgyvendinimą Lietuvoje.
Galima sapalioti kiek nori, kad daug žalos tokie nekonkretūs homofobiški pasisakymai nedaro, bet niekas niekada neatsiranda iš nieko. Tokie pasisakymai yra dalis priežasties, kodėl dviems vyrams ar moterims pas mus vis dar nėra galima susituokti. Tokie pasisakymai mūsų, kaip šalies, judančios link žmogaus teisių paisymo, progresą lėtina dešimtmečiais.
Ir matote, paprasti, homofobiški žmonės, jų niekas neprivers perskaityti PSO dokumentų apie tai, kad homoseksualumas nėra liga. Galima tikėtis geriausio, bet kai durniui rodai pirštu į dangų, jis žiūri į pirštą.
O dabar apie profesinę etiką
Profesionalai, tačiau, yra atskiras klausimas. Profesionalai įsipareigoja tobulintis savo kvalifikacijas. Manytum, kad keli dešimtmečiai yra pakankamai laiko perskaityti vieną kitą tyrimą, vieną kitą pasauliniu mastu pripažintą dokumentą. Kalba dabar apie šį homofobišką įrašą būtų visai kitokia, jei prie autoriaus vardo nebūtų prirašyta "psichologė". Yra toks dalykas kaip psichologų profesinės etikos kodeksas. Nereikia labai daug skaityti, kad rastum jame, jog psichologas įsipareigoja gerbti žmogaus orumą.
Ironiška, kad minėtoji psichologė LPS nepriklauso. Kodėl, man atrodo, nėra labai sunku suprasti. Apmaudu, kad kažkam papasakoti, kad psichologo etika neleidžia švaistytis tam tikrais dalykais į kairę į dešinę ant kaktos užsirašius "psichologas", turiu aš, žmogus, kuris prastudijavo tik pirmą kursą, ir tai daugiau žino apie psichologo etiką, nei kai kurie baigę asmenys.
Ir vėl apie delfinus
Ir pabaigai, šitai tenka pridurti prie kiekvieno įrašo, susijusio su seksualine orientacija, nes žmonėms tiesiog NEDAŠUNTA. Ne, nėra visi, suėję komentuoti, homoseksualai ir biseksualai (net jei ir būtų, nebūtų kažkas tokio). Ką aš noriu pasakyti, tai kad tokiose temose daug kas yra įsitikinęs, kad netradicinių seksualinių orientacijų žmonių teisių gynyba neturi nieko bendro su heteroseksualais. IR taip nėra. Sakyti, kad netradicinių seksualinių orientacijų teises turi ginti tik jie, yra tas pats, kas sakyti, kad delfinų teises turi ginti tik patys delfinai.
Orumas yra pamatinė žmogaus teisė. Kas daugiau, jei ne pats žmogus, ją apgins?
Komentarai
Rašyti komentarą