Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Deinstitucionalizacija Lietuvoje: misija (ne)įmanoma?

Intro

Aš žinau, ką veikiau praėjusią vasarą. O ar žinai Tu?
Praėjusi vasara buvo itin reikšminga mano gyvenime. Aplink vyko daug ir visko. Tačiau reikšmingiausi dalykai nutinka neprašyti ir netyčia. Taip atsitiko ir liepos gale, kuomet LiPSA (Lietuvos studentų psichologijos asociacija) puslapyje buvo paskelbta, kad, tuo metu man negirdėtas vardas - Ugnė Grigaitė - ieško pagalbos transkribuojant interviu savo magistro darbui, kuris, be abejo (kad jau paskelbtas LiPSA), privalėjo kažkaip būti susijęs su psichologija.

Ugnės Grigaitės atliktas tyrimas Lietuvoje yra beprecedentis ir aprėpiantis be galo daug sferų: žmogaus teises, įskaitant ir neigaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, deinstitucionalizaciją, jos vyksmą ir/ar stagnaciją šalyje, specialistų požiūrį į psichikos sveikatą ir protinę bei fizinę negalią.

Žmogaus teisių situacija ir pagalbos kokybė savarankiško gyvenimo namuose žmonėms su proto ir/ar psichosocialine negalia Vilniuje: gerųjų praktikų pavyzdžiai, sistemos iššūkiai ir ateities rekomendacijos.

Ugnės darbe, kuruotame Prof. José Miguel Caldas de Almeida, su nuolatine Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau - PSO) ir koalicija "Psichikos sveikata 2030" kolaboracija, nagrinėjamos sąlygos, kuriomis gyvena žmonės iš įvairios aplinkos, turintys negalią.

2013 m. Naujojoje Vilnioje pastatyti pirmieji du tokios paskirties "savarankiško gyvenimo" namai, kurių konceptas sukurtas remiantis (ar bent turint remtis) deinstuticionalizacijos vykdymu. Šių namų pirminė ir svarbiausia paskirtis yra (ar turėtų būti) padėti žmonėms pasiekti savo saavarankiškumo viršūnę ir įgyti įgūdžių ir kvalifikacijų, kurių tikslas - pilnavertiškai integruotis į visateisę visuomenę.

Todėl šie namai, kaip tokie, esantys gerokai mažesniais, nei įvairūs kiti globos ir priežiūros namai, pastatyti kaip tarpinė stotelė. Tarsi mokykla, kurioje praėjęs kursą pagal savo individualų greitį "išsikraustai iš tėvų namų ir gyveni kaip pilnavertis suagusysis, uždirbdamas duoną sau ir prisidėdamas prie visos visuomenės augimo".


Derybos dėl šio tyrimo, inspektuojant esamus savarankiško gyvenimo namus, pradėtos dar 2016 metais, pagrindiniai vizitai į abiejus savarankiško gyvenimo namus vyko liepą ir po to sekė visas likęs darbas: interviu transkribavimas, diskusijos ir aptarimai, išvados ir t.t.
Ir štai, antradienį vakare dienos šviesą oficialiai išvydo be galo išsamus ir vertingas Ugnės Grigaitės darbas, kurį galite pamatyti čia.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad labai sveikintina, kad ir kokiais vėžlio žingsniais, kad Lietuva pagaliau yra pasirašiusi tarptautinę sutartį, pažadėdama judėti link visuotinės deinstitucionalizacijos. Ir, kad vėžlio žingsniais, tačiau ta kryptimi lyg ir yra judama. Kaip sakoma, visuomet gali būti blogiau.

Nereikia turėti labai daug smegenų vingių, kad suvoktum, jog šimtus talpinantys grupiniai namai skiriasi nuo pastato, kuriame gyvena iki 28-ių žmonių ir priežiūros kolektyvas. Automatiškai, priežiūros kokybė kyla šimtais taškų. Tai yra tas pats kas turėti mokinių klasę, kai mokinių yra dešimt arba trisdešimt, o pamoka vis tiek užtrunka 45-ias minutes. Tas minutes nesunkiai galima padalinti ir palyginti, kiek individualaus laiko galima skirti kiekvienam mokiniui, esamoms problemoms ir grupinei diskusijai.

Tačiau savarankiško gyvenimo namai visų pirma, kaip ir grupiniai namai, yra namas. Tai yra pastatas su viduje dirbančiais specialistais, ir iš to galima daryti vieną paprastą išvadą: didelis ir perdėm apgyvendintas lėlių namas tapo kiek mažesniu. Tačiau dauguma dalykų nepasikeitė ir dalinai mažesnysis namas tėra didesniojo kopija.

Programos vizija sudaryti sąlygas judėti toliau vilioja savo pažadais ir skamba puikiai, ir ne visus žmones galima mesti tiesiai į visuomenę ir duoti jiems visas atsakomybes, nes jie nesusitvarkys. Hell, aš šiemet pirmąsyk savo ranka mokėjau visus komunalinius ir man prireikė laiko suvokti kai kurias detales iki galo. Ir šiaip, net žmonėms, kurie iš bėdos visuomenėje išsilaikyti sugeba (kad ir tokiems kaip aš, lipantiems per savo ligas ir traumas kiekvieną dieną), tas nėra lengva. Žmogus su negalia - ne išimtis. Tačiau norisi, kad kai kurios taisyklės galų gale imtų ir virstų išimtimis. Nuolatos grupiniams namams išmetamos didžiulės lėšos gali ir privalo būti panaudotos žmonių integracijai atgal į visuomenę, ne segregacijai. Tuomet ir tos lėšos pagaliau atsipirks. Elementari ekonomika: žmonės grįžta atgal į visuomenę, įsilieja į darbo rinką ir krauna Valstybei kapitalą.

Tačiau tai, ką man teko išvysti šių metų liepą, interviu, kuriuos teko vykdyti ir nurašinėti vargiai galiu pavadinti "tarpine stotele". Jei tai ir yra tarpinė stotelė, tam įrodyti prireiks dekadų. Tai yra tarpinė stotelė, kurios rezultatų galiu ir nepamatyti per savo gyvenimą.
Nepaisant gerų norų, ir čia galima paišyti taip mėgstamą, deja, dažnai teisingą frazę, kad norėta kaip geriau, o gavosi - kaip visada.

Savarankiško gyvenimo namai turi savo pliusų ir ten gyvenantys žmonės išties įgauna įgūdžių nuo geresnės savi-priežiūros iki kasdienio gyvenimo subtilybių, tokių, kaip kad ir biudžeto planavimas ir maisto gamyba.

Tačiau ten būnant (ir tikrai ne visų vizitų metu man ten būti pavyko, prisidėjus prie jau pajudėjusio projekto) man teko bendrauti su ne vienu žmogumi, gyvenančiu namuose nuo jų įkūrimo pradžios. Ir tai duoda ketverius metus savarankiško gyvenimo įgūdžių (ar bent jau taip turėtų būti). Dažnas ne tik nėra skatinamas judėti į priekį, siekti aukštesniojo (ir segregacijos neskatinančio) išsilavinimo bei aukštesnių pajamų (realistiškai šnekant, dauguma ten gyvenančių žmonių nebūtų pajėgūs išsilaikyti visuomenėje su savo dabartinėmis pajamomis), kad galėtų išsikraustyti, bet dažnai jo ar jos drąsa yra paniekinama, o pats toks išreikštas noras - pašiepiamas.

Tyrimas atskleidė niūrią realybę, kurioje didžioji dalis lėšų sudėta į, tiesiogine to žodžio prasme, namą, o ne projektą. Specialistai nėra tinkamai apmokyti minėto projekto vykdyti ir to eigoje namai virsta mini-institucija su vietomis prasta ventiliacija, nuo sienų besilupančiais dažais ir atsarginiu "gaisro" išėjimu, kuris, turbūt nė vienas iš ten esančių gyventojų - paslaugos gavėjų - nežino, kur esantis.

Tokia ir yra ta realybė. Didžioji dalis gerųjų praktikų - tai skatinimas paslaugos gavėjus atsiminti, kada jie turi gerti vaistus (kurių pavadinimus žino ne visi gyventojai, nuo ne visiems paslaugos gavėjams žinomų sutrikimų), kaip išsivirti skanius makaronus ir susipirkti tam ingredientus. Tiesą sakant, nuo liepos jau spėjau ir pamiršti, kokia iš tiesų liūdna yra ta situacija. Ir tuomet, vakar Ugnei pasidalinus darbu, į kurį įkibau ir perskaičiau iki gal antros valandos nakties, pagalvojau viena: "Lithuania, you've done it again". Buvo netgi vietų, kurios liūdnesnės, nei aš jas prisimenu, nes arba tie neišdildomi faktai visgi išdilo iš atminties, arba man neteko savo kūnu ir protu jų liudyti.

Gerokai prasčiau yra su "prastosiomis" praktikomis: vis dar įsišaknijusiu sovietiniu požiūriu į psichikos sutrikimus ir negalias, žmogaus teisių pažeidimais ir, vietomis - baisia segregacija ir diskriminacija. Nereikia ir minėti, kad vien faktas, jog abu savarankiško gyvenimo namai yra įkurti Naujojoje Vilnioje ir juos skiria geriausiu atveju keli šimtai metrų, daug pasako. Kokia pirmoji jūsų asociacija išgirdus žodžius "Naujoji Vilnia"? Mano - psichiatrinė. Kuri, bendrosios deinstitucionalizacijos prasme, kada nors lygiai taip turėtų užsidaryti, psichiatrijos skyrių integruojant į bendrąsias ligonines. Kurios, beje, egzistuotų ir miesto ribose ir būtų patogiai prieinamos. Tas pats galioja ir savarankiško gyvenimo namams. 

Galima ieškoti pasiteisinimų, teigti, kad N.Vilnia nėra taip jau toli (ir tikrai nėra, jeigu vairuoji) nuo centro, kad ten pigesni sklypai ir daugiau lėšų galima skirti pačiam projektui, kad ten buvo sudarytos geresnės viešųjų pirkimų sąlygos. Bet faktas yra faktas - jei išties nori integruoti žmones į visuomenę, neužisiimi segregacija ir nenukiši jų į užkampį. Jei nori integruoti žmones į visuomenę, tai statai jiems namus pačioje visuomenėje, pageidautina - pačiame jos centre. Tik taip yra išvengiama segregacijos kaltinimų ir iškeliamas iššūkis esamai ir siekiamai nugriauti įsisenėjusiai sistemai. Todėl kyla klausimas: kaip labai ją norima nugriauti? Šie savarankiško gyvenimo namai ir Ugnės atliktas tyrimas, manau, yra labai geras orientyras ieškant atsakymų į šitą klausimą.

Verta paminėti, kad tarpine stotele šie namai negali būti ir dėl to, kad nesukurta stotelė, einanti po šios. O kas toliau? O toliau - nieko. Kai kuriose šalyse jau taikomas modelis, kur tokie paslaugų gavėjai integruojami į visuomenę, turėdami asmeninius asistentus ir/ar soc.darbuotojus, kai tuo tarpu mes turime pastatus. Gerosios praktikos yra kuomet sistema prisitaiko prie negalios, o ne negalia - prie sistemos.

Interviu metu teko išgirsti situacijų, kuriose tiek institucijos (taip, institucijos!)    ribose, tiek visuomenėje, susidurta su didžiulio lygio diskriminacija. Kaip pavyzdį galiu pateikti situaciją/situacijas, kur "žmonėms, besijaučiantiems savižudiškai, buvo atmestos specialistų psichologų bei psichiatrų konsultacijos, nes "konsultacijos yra tiems, kurie sugeba suprastį jų turinį ir iš kurių bus naudos, o ne tiems, kuriems suteikus konsultacijas, niekas nesikeis" ".
Kitaip tariant, kaip puikiai apibendrino mano kolega Paulius, "mes padedame tiems, kurie moka padėti patys sau". Arba gelbėjame tik tuos, kurie moka plaukti ir niekada neskęsta.
Protu neaprėpiama situacija? Man irgi. Tik jos absurdiškumas.

Dirbant teko didžiulė garbė susipažinti su Psichikos Sveikatos Perspektyvų komanda ir keletu koalicijos "Psichikos Sveikata 2030" narių. To nežadu pamiršti artimiausiu metu, tai yra šį savo gyvenimą.
Teko itin daug patobulėti įvairiose srityse, išbandyti savo profesinę etiką, susitikti su žmonėmis, su kuriais nesitikėjau viename kambaryje būti dar bent dešimt metų.

Šiuo metu mano Facebook paskyros viršelio nuotrauka - prof. Ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, uždraudinėjantis viską iš eilės (mano, kaip liberalės požiūriu pamažu darosi baisu, kad tuoj galutinai uždraus mąstyti). Tai labai neblogai apibūdina jo šiuo metu atliekama darbą ir visuomenės aktualijas. Bet kaip ir visuomenė turi judinti institucijas žmonių gerovės link, taip ir institucijos turi judinti sustirusią visuomenę, kuri nežino geriau. Ir, mano manymu, dabartinės sveikatos apsaugos aktualijos paprasčiausiai yra klaidingoje vietoje.

Džiugu, kad uždraudėme alkoholio reklama galutinai. Dabar visi brandai, turintys nealkoholinį alų, jį reklamuoja stenduose, žinodami, kad visuomenei asociacija kyla visiškai ta pati, o brandai, savo nealkoholinio alaus neturintys, dabar gali tokį pasidaryti ir sekti anų pavyzdžiu.

Tuo tarpu toli toli, alternatyvios realybės Lietuvoje, fone, kažkur toliau negu pats horizontas, "vyksta" deinstitucionalizacija.
Procesas, turįs suvienyti visuomenę, paversti ją įvairiapuse ir tolerantiška. Paversti ją pilna. Pakelti šalies, kurioje taip dažnai skundžiamės dėl žemų savo algų ir didelės emigracijos, ekonomikos lygmenį. Kažkur toli toli, alternatyvioje realybėje...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…