Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ar žmogus jums iš dešinės yra durų kilimėlis?

Stating the facts: dabar yra trečia valanda ryto, aš negaliu nustoti isteriškai juoktis (dėl ko vos nepaždinau butiokės), įsipilti atsigerti ir užsirūkyti. Jau kaip ir galvojau eiti miegoti, bet išbudina.

Pritariant teorijai, kad žmogus nėra durų kilimėlis, ir ant jo nereikia leisti kam nors nuolat lipti ir lipti (net jei atsiprašo), galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus save gerbiančio žmogaus akyse praeina trial'ą. Tiksliau, arba praeina, arba ne.

Pažįstu žmonių, kurie neduoda antro šanso. Pažįstu žmonių, kurie neduoda trečio šanso. Tačiau aš esu kantrus žmogus. Visą gyvenimą svarsčiau, ką tokio turi padaryti žmogus, kad niekad jam nebeatrašyčiau, su juo nesusisiekčiau, palaidočiau jį savo akyse.
Porą kartų gyvenimas tėra atsakęs į šitą klausimą.

Pirmą kartą, kai po 10-ties metų emotional abuse galiausiai suvokiau, kad ne cool yra bendrauti su žmogum, tada pusmečiui ar metams dingti, atsirasti ir vėl bendrauti lyg niekur nieko. Meluoti, kad tikrai ryte dar kalbėsimės, jei šįvakar pasidalinsiu tuo, kaip blogai jaučiuosi, ir ryte dingti. Ir užtrukti dešimt metų pasakyti "aš niekada nemaniau, kad iš tiesų tau rūpėjau". Kas paliko mane dar metus kiekvieną rytą atsikeliančią ir klausiančią savęs, kaip aš sugebėjau 10 metų nesugebėti parodyti žmogui, kaip jį myliu.
Šita mergina yra ir dalis priežasties, kodėl savo jausmus rodau itin atvirai ir sakau žmonėms ką galvoju. Kai sakau, kad jie šiandien gražiai atrodo, nei aš juos giriu, nei lepinu. Aš gėriuosi tuo, kas prieš mano akis.

Kitas žmogus yra mano gyvenime atsiradęs prieš tris metus ir kadais man buvęs kaip brolis. Brolybė ir atvirumas greitai dingo pasikeitus situacijai, o po to sekė vienas melas uždengtas ktu, tada to melo atmaskavimas, ir taip toliau, ir iš naujo, ir panašiai.
Ir atėjo tas laiko tarpas kai žmogus sugebėjo mane supykdyti net man su juo nebebendraujant, nutraukus visus ryšius. A mei zing.

O tada praėjo dar kiek laiko ir jis ėmė rašyt, kad taip elgėsi, nes supyko (beje, taip ir nepasakė, dėl ko), bet pyktis, mat, amžinai netrunka, "o po pykčio seka atleidimas ir susitaikymas".

Visuomet sakiau, kad universalių taisyklių nėra. Kai leidi žmogui per tave perlipti dešimt kartų, nereiškia, kad leisi ir vienuoliktą. Bet kažkam neateina galvon, kad trialas baigėsi. Kažkas įprato, kad aš duodu ir antrą, ir trečią šansą. Įprato net neoasakyti "atsiprašau", nes viešai išsprūdo tik kad "po pykčio ateina atleidimas ir susitaikymas".

Just so you know, aš jau beveik nepykstu. Ir jau visiškai susitaikiau. Susitaikiau su faktu, kad nenoriu tavęs savo gyvenime. Kaip ir kiekvienas abusinamas žmogus turėtų su tokiu faktų susitaikyti. 

Hell, jis pranoko net mano dešinties metų "draugystę". Toji bent turėjo tokį semi legit pasiteisinimą. I just... I can't even.

I'm gonna go drink, seriously.

Isteriškas juokas praėjo ir aš suvokiau, kaip visa tai yra liūdna.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…