Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kaip aš nemėgstu važiuoti namo

Tai štai. Kažkur išsiskųsti reikia. Tikiu, man už tai atleisite. Arba ne.

Rašydama šį sakinį (juodraštis knygelėje, traukiniu minant kilometrus per žemę, nė iš tolo neprimenančią žiemos), staiga pastebiu: rašiklio spalva identiškai violetinė mano lakuotiems nagams. Štai, kur mačiau šitą spalvą.

Sunku su ta namų sąvoka, kai jau keletą metų gyvenu Vilniuje. Mama kartodama vis klausia "kada grįši?", ir, kai aš tuo metu mėgaujuosi savo pačios namų jaukuma, keistai skamba, kad dar kažkur reikia sugrįžti.

Šiaulius aplankau per didžiausias šventes, žmonių gimtadienius, paskutinį sykį - ir per laidotuves. O kartais norisi aplankyti šiaip sau, pamatyti ten esančius draugus.

Bet ilgainiui pavargsti važiuoti (kaip ir pavargsta tavo piniginė) ir lieka praktiškai didžiosios šventės. Kaip kad šiandien. Norisi kiek sėslumo, mažiau mėtymosi, ramių savaitgalių namie (dirbantiems žmonėms ramūs savaitgaliai visgi yra turtas).

Kartą jau rašiau, kad į Šiaulius važiuoju kaip į Afriką. Ne todėl, kad čia būta bado ar didžiulio skurdo, nepritekliaus, atsilikusios technikos, tiesiog nemažai čia gyvenančių žmonių gyvenimo būdas man - nesuvokiama paslaptis.

Negaliu jų teisti (na gerai, galiu, tačiau tat neduos jokių vaisių), nesu tikra, ar žinau, kokį gyvenimą žmonės turėtų gyventi, ir iš savo pačios gero gyvenimo iliuzijos ir troškulio, kad visi būtų laimingi, pradedu primetinėti savo taisykles, būdama svečiuos.

O būdami svečiuose mes paprastai priimame tai, kaip gyvena kiti (o jei taip sunku tai priimti, paprastai ten nekeliame nė kojos ir tuo labiau - neiname į svečius). 

Kas mane sulaiko nuo buvimo svečiu? Galbūt iš dalies ir tas klausimas, kada grįši. Gražu, kad esu laukiama, bet then again ir svečiai gali būti laukiami. Žinoma, ir tai, kad ten esą žmonės man yra brangūs, ir kai matau juos kenčiant, ieškau sprendimų. O juos suradusi neištveriu ir pasidalinu garsiai. Kaip su draugais. Sako, draugams sveika sakyti ir tai, kas tiesa, net jei ta tiesa nebūtų pats maloniausias dalykas pasauly.

Tačiau tiesa yra ta, kad ne visi brangūs žmonės yra bendražygiai. Ir ne visi žmonės nori sprendimų. Arba jiems tie sprendimai yra pasiekiami taip sunkiai, kaip man yra tie žmonės.

Yra deterministų. Kurie mano, kad katės ir turi galąsti nagus bet kur ir bet kada, šunys amžinai kandžiotis (mat, žaidžia, ir dar dantys dygsta), vaikai nesugebėti mandagiai pasiimti net dovanų per savo gimtadienį.
Nesiginčiju, kad gyvenu kuo geresnį gyvenimą, nes to nežinau, bet turbūt gyvenu paralelų. Bet, kita vertus, žemėje, kurioje yra tiek konfliktų, regis, nemažai žmonių gyvena kartkartėmis susikertančiuose paraleliuose pasauliuose, to nepastebėdami ir manydami, kad yra ten pat.

Tačiau, man atrodo, kad nieko nedarant visa užkraunama ant likimo pečių. Galbūt todėl, kad kai kuriems žmonėms sunkiai sekasi pripažinti klaidas ar atrasti valios, bet klaidos yra visiškai normali bet kokio ilgesnio proceso dalis, ir kuo greičiau jos padaromos ir indikuojamos, tuo greičiau galima judėti pirmyn.

Todėl kai kurie žmonės man atrodo įstrigę. Kažkur laike ar už jo ribų, kartais manydami, kad yra pasmerkti, ar, neužbaigdami keistų romantinių santykių, nes jaučia, kad nusipelnė meilės. 
Nusipelnė. Mes visi nusipelnėme. Bet kaip ir bet kas kitas, santykiai turi būt išieškoti, ir tik tuomet kūrenami.

Jei pora per savo gyvavimo laikotarpį išsiskyrė penkiolika kartų, tris iš jų itin dramatiškai, kokį vieną su policijos pagalba, tai aš ne tik negaliu suprasti, kaip tokie santykiai veikia. Nes, tiesą sakant, jie neveikia, jie tiesiog yra, misdami vienas kito energija, dažnai pasyviai - o kartais ir ne pasyviai - agresyvūs, iš dalies taip lengviau, proporcingai kartu praleistam laikui. Nes kuo daugiau laiko kažkam išeikvoji ar skiri, tuo sunkiau tampa tai mesti, bet tik metus gaunamas šansas pradėti kažką kitokio.

Tai, kuo save tikina tokiose gyvenimo situacijose atsiradę žmonės, nėra meilė, tik blausi jos iliuzija, ligotas prisirišimas, tarpusavio patogumas: jau žinai, ką partneris mėgsta valgyti, kam yra alergiškas, kuomet per daug išgeria, iš dalies jautiesi pažinęs, skyręs žmogui tiek laiko. Ta iliuzija apskritai gimsta iš tokios meilės sąvokos, kur meilė tėra tik buvimas kartu (kartu gera - meilė). Jei ji būtų platesnė ir nueitų iki to, kad meilė - tai trokšti gerbūvio tam, kurį myli, daugiau žmonių drįstu vienas kitą paleisti.

Pasilikti lengviau ir todėl, kad galima įsijausti į nuskriaustojo vaidmenį, kuris, žmogui atrodo, kiek palengvina situaciją: galima skųstis, kentėti ir guostis (o žmonės turėtų būti verti daugiau, negu paguodos!). Bet vidujai viktimizmas tėra didi ir klastinga gyvatė, pamažu galvoje apverčianti kitų jausmus ir žodžius, su laiku mažinanti net paties guodimosi galimybes, nes su laiku tokiose mintyse visas pasaulis tampa prieš tave susimokęs. Žmogus atsiskiria ir tampa nepajudinamas savo vienišumo tvirtovėje.

Šis įrašas netyčia, kone nepastebimai, nuklydo į temą, apie kurią kadais ketinau parašyti: apie žmones, kurie savo gyvenimus teisina tuo, jog yra nusipelnę, kad ir ko, jie jaustų, kad yra nusipelnę. Iš tiesų aš tiesiog norėjau pasiskųsti šuniu, kurio čia per daug niekas neauklėja, nuo kurio žaismingo kandžiojimo tarsi nelieka žymių, bet po to kartkartėmis pasyviai skauda iki kaulų. 

Todėl dabar kiekvienąsyk važiuojant į Šiaulius, man prasideda dar didensni marazmai, aš nieko nenoriu, man liūdna, nenoriu nė paros praleisti po tuo pačiu stogu su šunimi, kuris tėra viso ten vos rusenančio gyvenimo atspindys. Šuo nekaltas. (Tačiau šios knygelėje nugulusios raidės jau truputį meluoja - regis, šuo po truputį, kad ir sunkiai, ima suprasti "ne" frazę.) Ką darysi, kad kartais papildomos po stogu esančios gyvybės tampa tik pačių žmonių gyvenimo manifestacija, atskirai neugdomos, tarsi dekoracijos. 

Žinau, kad grįždama į Šiaulius vis dar atnešu džiaugsmą. Net jei kartais nepatyliu, arba, priešingai - tyliu ignoruodama, nutuokdama, kad negaliu iš raidžių sudėti tokių žodžių,  kurie kažką keistų. 
Žinau, kad ir man atskiros akimirkos atneša džiaugsmo, tuomet, šypsodama, pagalvoju, kad dabar - kaip kadais. Kai mumyse paliesdavo ne tik anekdotai, kai paliesdavo žodžiai ir rankos, kai tos akimirkos nebuvo taupoma ir saugoma retenybė, o liūdnos ir sunkios akimirkos užklupdavo retsykiais.

Ir vis dažniau grįžtu dėl mamos, mano mylimajam praradus savąją. Gal labiau ne todėl, kad noriu ją aplankyti (nors jei sakyčiau, kad nenoriu, meluočiau), o todėl, jog žinau, kad ši nori būti aplankyta. Aš, tuo tarpu, jei kas nors nutiktų, pagaunu save galvojančią, kad būtų apmaudu, jei ji manęs taip ir nebebūtų pamačiusi. Nors ji ir yra man turtas, aš jai turbūt esu dar didesnis. Tai, kas mane supa kasdien, ją aplanko su didžiausiomis metų šventėmis, ir tai su didžiuliais psichologiniais pertrūkinėjimais, išorinėmis įtakomis, neapgalvotais gestais ir ginčais, kurie mane žvėriškai sekina ir priverčia pamiršti, jog ką tik šypsojausi, arba gali būti kitaip. Apmaudu būtų ne todėl, kad aš jos nebepamačiau, ir, juo labiau, ne todėl, kad nenorėčiau. Aš tiesiog nežinau, kaip juos pasiekti, įkvėpti jų užslėptos gyvasties.

Matau juos gyvenant paraleliame pasaulyje, matau, ką jie veikia, ką kalba. Tarsi tiesiu ranką, ji įneria į kitą pasaulį, bet jame vaikštantys žmonės praeina ją kiaurai.

Aš negaliu jų pasiekti.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…