Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Dešimt minučių (Stacionaro istorijų epilogas)

Tos dešimt minučių, kurias ką tik stebėjau ežiuką, tam tikra prasme buvo gražiausios mano gyvenime.

Pastebėtas ežiukas nutarė vidury kelio ir pusiau įlipęs griovyn, vos ne versdamasis per galvą, susipakuoti. Apsileido spygliais, tai aš jį paėmiau ir pastačiau ant lygios žemės, kad taip per galvą nesiverstų, nes, prisiekiu, ten buvo aukščiausios klasės joga. O tada laukiau. Laukiau kaip akmuo, kol ežiukas pamažu atsimaskavo ir ėmė uostinėti viską aplink, mėgindamas suimti visą link jo sklindantį pasaulio orą ir iš jo numatyti visus plėšrūnus, ir visas galimas negandas. Ir galiausiai, ratukais ratukais, ėmė vėl vaikštinėti pievoje, nors nepamiršo savo maršruto ir visgi perėjo per didelį ilgą klodą šaligatvio, į kurį pirma ir taikėsi. Nutipeno į krūmą savo mažomis kojytėmis. Vienu metu jį buvo pastebėjusi katė ir aš jau galvojau, kad įvyks Wildlife Lithuania sezono atidarymas ar pan, bet katė nutarė, kad jai nesvarbu, ir nuėjo savais keliais.

O tada grįžti į realybę. Kur jautiesi sugriovęs romantinius santykius. Praradęs dalį draugų: kitai daliai įkyrėjęs. Pametęs muzikos prasmę, kažkur horizonte ištirpstant grupės idėjai. Šiaip ne taip išgyvenantis darbe ir aplink (nors trečiadienį, visgi, košmariškai pramigęs visą valandą), o po to įsijungiąs zombio režimą. Staiga paliktas vienas pats su savimi: ligoninės jau aplankytos, terapijos lankomos, vaistai geriami, visa daroma, kad būtų geriau, bet kažkodėl sulig kiekviena diena vis tiek jautiesi skęstąs - aš taip ir neišmokau plaukti.

Išmoksti nutarti šypsotis tada, kai reikia, ir reaguoti, kai labai labai reikia, bet visa kita pasidėti į stalčių rašomajam stale, prie kurio jau nebeprisėsi. Tarsi jis toltų ne dienomis, o valandomis.
Todėl ir įrašų serijos apie psichiatrines nebesugebu pabaigti, nes, nuoširdžiai, po vienos per greitai sekė kita, o po jos viskas įsisupo tik į dar didesnę karuselę, kurios, perdėm įsisupusios, išplyšusias grandines dabar mėginu susirinkti.

Manau, kad dauguma motinų... turi vaikų.

Vienas iš įdomesnių dalykų, kuriuos veikiau vasaros 5 dienos stacionare, buvo psichologinis ištyrimas. Ne tai, kad labai gavau diagnozės, gal labiau priminė, kur aš silpna, ir kuo galiu tai kompensuoti. Bet asociacijų sakinių žaidimas buvo sunkesnis už visus rimtus klausimynus kartu sudėjus: mintys, kaip užbaigti sakinius, tiesiog nekilo. Nes nemėgstu spėlioti. Kai manęs klausia "o kas nutiktų, jeigu dabar įšoktum į fontaną?", tai pirmas man galvon šovęs atsakymas yra "tai būčiau įšokusi į fontaną."
Iš vasaros penki tam tikra prasme išėjau sugriuvusi: nieko asmeniško, tiesiog šūdinai išlaikiau matematiką, jau porą savaičių prieš tai man važiavo stogas (pasirodo, paskutinį sykį rašiau trečią stacionaro savaitę, ir nuoširdžiai, buvo labai keista tai suvokus, laikas kažkur dingo).

Yra dar daug dalykų, kurių tada neparašiau, ir norėjau, tai aš gal juos tiesiog čia supilsiu. Pirmiausia norėjau padėkoti už palaikymą. Buvo be galo smagu, kad mano tinklaraštis, jei bent sekundei, sušvitravo Psichikos Sveikatos Perspektyvose. Tai jau dalinai kažkokia mano gyvenimo svajonė. 
Atsirado raštiško palaikymo iš žmonių, kurie "nebūtų net pagalvoję". Bet labiausiai nustebino tai, kad parašė labai nemažai žmonių, kurie 1) patys galvoja apie tokį gydymąsi ar 2) "yra turėję panašių patirčių ir linki pasveikti", ir netgi 3) tie, kuriems labai trūksta informacijos šitoje srityje. 

Dalis to buvo man visai nepažįstami žmonės, dalis - pažįstami pakankamai, kad ir pati galėčiau sakyt "nebūčiau pagalvojus". Tai yra labai gražus priminimas, kad blogai kartais būna visiems. 
Būna ir man. Praeis.

Testuose dalinai ryškėjo mano keista depresinė skalė, bet depresijai aš per aktyvi. Tačiau už penkių dienų atsidūrusi Naujosios Vilnios Psichiatrinėje ligoninėje sužinojau, kad yra toks dalykas kaip mišrus nerimo-depresinis sutrikimas, kuris rašomas, kai nė vieno, nė kito bruožai patys vieni klinikinės skalės nesiekia. Tai turbūt ir mano.

Dalinai man dėl to tarsi apmaudu, tarsi žmonės, su kuriais dirbau vasaros 5, turėjo kažkurioj vietoj pastebėti, kad mano mintys ir jausmai važiuoja nuo palangės ir darosi nesuvaldomi, bet tiesa yra ta, kad aš per gerai atrodau. Ir iki pat paskutinių važiavimo į ligoninę akimirkų net ir dauguma artimiausių draugų nesuvokė, iki kiek toje šūdinumo skalėje man buvo blogai. Ir aš jų nekaltinu. (Man atrodo, mano klaviatūra truputį aplaistyta Four Roses). Nes turbūt ir pati, būdama savo dvyne, stovėčiau iš šono ir neigčiau, nes aš labai gera, ir aš labai gerai moku apgauti. Net pačią save, kad moku susitvarkyti.

Išėjau iš dienos stacionaro. Atsisveikinau su psichoterapine grupe (dalinai gaila, kad dalies žmonių, kurie ten buvo, kai aš atėjau, "kadencijos" jau buvo pasibaigusios ir su jais savo atsisveikinimo metu atsisveikinti neteko), psichologe, savo psichoterapeute, su kuria nutariau toliau bendrauti, kad ir kaip finansiškai bebūtų riesta. 

Ir su ja susitikau už tos pačios savaitės, tik jau Naujojoj Vilnioj, kur pirmą susitikimą per ligoninės teritoriją mane palydėjo, nes neturėjau leidimo vaikščioti viena.

Jei iš vasaros 5 dienos stacionaro labiausiai turbūt įsiminė valgyklose budinčios seselės, skatinančios ryti kasnį po kasnio rijimo čempionate, kai po terapijų taip norėjosi prisėsti ir atsipūsti, būti visiškai hospitalizuotam yra gerokai kitoks jausmas.

Be galo kaltas jausmas, kad pats nesusitvarkei, o, atrodo, turėjai, atrodo, gi buvai jau gana stiprus. Baimės jausmas, kad iš vietos, kur vienas negali net išeiti į lauką, gali išeiti labiau sulaužytas, negu čia atėjai. Pykčio jausmas, kai girdi anamnezių metu tau užduodamus neetiškus klausimus:
23metai, ir jau susižadėjusi? - iš budinčios psichiatrės.
o tavo vaikinui nepabos tavęs nuolat gelbėti? - iš gydančios gydytojos. Well, there you go. Congratz. You win.
Žinoma, skyrius, kuriame atsidūriau (ko gero, ribinių būklių skyrius) yra tikrai ne blogiausia, kur ten galima patekti. Yra, pvz, skyrių be rankenų, kur gydytojai nešiojasi kiekvienas savo, kad atsidarytų visas duris, kurių jiems reikia. Yra režimų, kur be leidimo negali išeiti iš palatos. Yra skyrių, kur gali būti pririštas prie lovos.

Kai tuo tarpu aš buvau skyriuje, kuriame galima ir pagroti, ir paspalvinti, ir paslankioti koridorium, ir pažiūrėti TV, ir pasiklausyti, kaip seselės klausia klausimo, tavim kaip ir besirūpindamos, bet matai, kad jau pasiruošusios savo atsakymą ir tau nieko sakyti ir nebereikia. O svarbiausia, kad visai įgudau stalo tenise.

Kai guli ligoninėj, kur nėra didelio užimtumo ir, na, tam tikra prasme tiesiog guli, veiklos susigalvoti norisi, nes tarp tų sienų palatoje jau esi taip labai intymiai su savimi, toks nuogas ir kūnų nemaloniai prisispaudęs prie veidrodžio, kad visą tą nejaukumą norisi kažkur padėti, kažką su juo padaryti, kažkaip jį palengvinti. Kaip man, su nuotaikų svyravimais į kairę ir dešinę, aš gal neužtrukdavau veiklose ilgai, o pirmomis dienomis dar ir turėjau po sukrėtimo likusių šiokių tokių mąstymo ir t.t. keistybių, tai nutardavau, kad liūdna ir dabar gulėsiu, tada staiga nueidavau pagrot kelias dainas, ir taip toliau, ir taip amžinai.

Galiausiai dėmesį sutelkt pavykdavo ilgiau, mane visiškai nuėmė nuo neseniai padidintos Sertralino (100mg, antidepresantas, SSRI) dozės, kaip ir turint įrodymą, kad jis mane nebelabai veikė, jei jau atsiradau Naujojoj Vilnioj. Staiga nuo vieno vaisto perkėlė prie kito (Escitalopram, 10mg), porą dienų buvau maniškai irzli ir beveik galvojau, kad ką nors nužudysiu, ak, tie psichotropiniai vaistukai... Net benzai įtampai ir nerimui buvo kiti. Nuoširdžiai - yra du geri dalykai, kuriuos išsinešiau iš ligoninės. Ah, tebūnie -  trys. 
1) Naujas, mano nevartotas papildomas vaistas, neuroleptikas (liaudiškai - antipsichotikas), šiek tiek prisidedantis prie nuotaikų reguliavimo.
2) Mano piešta mandala.
3) Išvada, kad man niekada nebūna gerai, tad jau metas su tuo susitaikyti ir judėti pirmyn.

Tuo aš ir gyvenau. Tuo aš ir gyvenu. Tai štai koks tas suaugusiųjų pasaulis, kur bijai, kad galiausiai išspirs iš darbo už tai, kad ir taip niekada ten nebūni, pastebi, kad jau beveik skęsti skolose (tais laikais, kai turėjau sužadėtinį, žadėjom su juo kartu užmest akį į paskolų sąlygas, jei man netyčia jos reikėtų), kai tave palieka, kaip didelis eini į darbą ir apsimeti, kad viskas gerai, kad nesi miręs viduj, kad nepragėrei ir nepravėmei antradienio nakties, kurią dar buvai sugebėjęs nukrist nuo palangės ant savo linoleumo (prisiekiu, žvėriškai keistas žodis) ir neturi penkių mėlynių.

Kai visiem iš eilės rašei ir skambinai dar būdamas blaivas, apsimeti, kad tau jų ne taip reikia, kaip iš tikrųjų reikia, ir jau išgėręs galiausiai vėl kažkam paskambini, kad pabūtum ne vienas, ir tas žmogus atvažiuoja. Ačiū, mano gyvenimo šviesos, aš nutuokiu, kaip jūs pavargot. Aš žinau, kaip stipriai aš pati su savimi pavargstu ir save užknisu, tad nutuokiu, kad ir jums nėra lengva mane mylėt. Einu namo, nukabinusi nosį, taip sunku ir nėra su kuo pasikalbėti, sustoju, susigraudinu, ir pagaunu save:

Tas neįtikėtinai stiprus jausmas, kad niekam nerūpi.
Tas neįtikėtinai stiprus tikėjimas, kad tai netiesa.

Ir tai, kaip man į tai atsako: jausmas - laikinas. 
Tikėjimas - amžinai. 


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...