Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Surask penkis skirtumus tarp filmo ir... (Stacionaro istorijos, ||)

Vasaros 5 - milijono korpusų kompleksas su daug žolės ir medžių, ir keliomis pavėsinėmis. Ko gero tas milijonas korpusų yra kokie 11, plius keli administraciniai pastatai. 

Ir katė. Šiandien sužinojau, kad ligoninės teritorijoje yra balta katė, kurią vadina Depresija. Nors ji ir neatrodo labai depresyvi, net priešingai, ypač tada, kai raitosi saulėje. (Žinau, kad kačių nuotraukos padidina įrašo populiarumą, tačiau nekelsiu nuotraukos, siekdama apsaugoti Depresijos teisę į konfidencialumą). Tam tikra prasme man tai įamžina, kad čia, prasilenkdami koridoriuose, mes visi žinom, kad su mumis ir tais, su kuriais prasilenkiame, kažkas negerai. Priešingai, nei visur kitur gyvenime, kur kartais įsivaizduojame, kad su savo problemom ir našta esam vieni, ir todėl apie jas niekas nešneka.

 Penktadienį atsisveikinome su keletu darbą keičiančių kolegų, kurių garbei buvo vakarėlis. Slapta man tai buvo ir mano trumpo atsisveikinimo vakarėlis, nes tuo metu mažai kas žinojo, kad pabėgu šešioms savaitėms. Kurių dar tik baigiasi pirma (tęsiant įrašą per savaitgalį - prasideda antra), tačiau jau dabar keista pagalvoti, kaip grįšiu į darbą, ar kokių klausimų sulauksiu, kaip seksis įsilieti į personalą. Oh well.

- Šiaip viskas gerai? - telefonu klausia Augustė, perskaičiusi aną blog'o įrašą. Lietuviai turi tokią keistą vertinimo skalę, kur viskas gali būti gerai net tada, kai esi užsirašęs į dienos ar ne dienos, stacionarą. Ta būsena vertinimo skalėj yra "nesižudau". Kai rašau šitą, skamba juokingai, bet tada pagalvoju, kad tai ir yra tiesa, taip aš kartais ir atsakau į klausimus. Matyt, nėra viskas gerai, jei metu darbą ir einu daryt mankštos su krūva kitų žmonių, ligonlapio sąskaita. Kita vertus, jau dabar pradedu kvestionuoti, kiek man tai padės.

Pamenu, kaip penktadienį, iki man atvykstant į vakarėlį, mano draugės klausinėjo, kas su manim negerai. Tam tikra prasme miela, kad žmonės domisi. Tam tikra prasme baugu, nes niekada nesinori, kad tave apibrėžtų tavo sutrikimai, kad žmonės tave iš to atsimintų - per daug dažnai taip nutinka. Paprastai, nes tokie dalykai pritrenkia pirmąsyk išgirdus, ilgai ir laimingai toliau bendraujant su žmonėmis, tat pasimiršta. Toliau bendraujant.

Visgi, tai kaip viskas čia veikia? Yra užsiėmimų grupės, pvz dailės, šokio ir judesio terapija ir pan. Kuriose dalinai yra kažkas veikiama, piešiama, daromi rankdarbiai ir pan. Bet taip pat yra ir šiokių tokių lavinančių užduočių, turinčių analogijas realiame gyvenime, kurias po to kartu paanalizuojame, ką vienas ar kitas pasirinkimas gali sakyti apie žmogų ir panašiai.

Taip pat lankau grupinę psichoterapiją, kurią vadina palaikomąja grupe - mat, žmonės čia keičiasi, kam baigiasi, kam tik prasideda laikas stacionare. Paprastai užsiėmimo pradžioje pasipasakojame, kaip jaučiamės, išsirenkam temą ir vyksta laisva diskusija, šiek tisk giduojama psichologės, kartais padedančios kažką patikslinti, apibrėžti ir panašiai. Tai - gal labiausiai man nuo filmų besiskirianti terapijos dalis, labiau tiesiog pokalbis, net pabendravimas su daug žmonių, leidžiantis praplėsti perspektyvą, pažiūrėti iš kitų batų, kad būna ir kitaip, nei manei iki šiol, kur psichologas tarsi yra moderatorius, kartais leidžiantis mintims bėgti laisvai, kartais jas sustabdantis ten, kur galima gilintis.

Dar pabrėžiama, kad pasikalbėjus apie savo problemas ir kitiems išreiškus savasias, pasijunti mažiau vienas, atrandi kituose dalį savęs. Per pirmą užsiėmimą man kol kas tat nelabai įvyko, bet ir tema nebuvo itin aktuali. Tačiau negaliu neigti, kad pagavau save galvojančią: aha, turbūt tas žmogus iš mano aplinkos panašiai jaučiasi.
O tai jau labai gerai.

Jau eidama į antrą užsiėmimą suvokiu, kad ten buvusį nerimą pakeičia troškimas tuos žmones (grupė iki dešimties, dvylikos žmonių) pamatyti dar kartą, tarsi sekti jų gyvenimą. Tam tikra prasme tai net atrodo kaip stacionaro facebook'as, nes nagrinėdami temas neretai dalinamės savo patirtimis ir realiomis situacijomis. Kartais kai kurie užsimena, kodėl čia pateko ir pan, iš visų susirenki tik gyvenimo fragmentus, ir norisi dar. Tai tarsi būdas išlikti socialiu, gal jaustis labiau suaugusiu, negu vien piešiant paveikslėlius (nors grupėje esu bene jauniausia). Staiga pradedi jausti, kaip būtent tokia terapija veikia, kad ji tarsi "pririša", o net kai sunkiau, kyla noras ateiti dėl kitų, pamatyti tuos žmones, o kai jau ateini, vyksta darbas su tavimi ir kitais, regis, dalimi mažas, vos pastebimas, dalimi - kažką sukirbinantis ir tavyje sustiprinantis.

Dienos užimtumas čia gan laisvas, bene viskas vyksta pirmą dienos dalį, seka pietūs, kurie yra nemokami, kaip, beje, ir pusryčiai, kur tam tikru laiku galima ateiti arbatos ir bandelės. Sklando gandai, o tiksliau, mačiau, kad papildomai paklausus žmogus gauna košės ar kažko panašaus, tačiau kad jau ant stalo laisvai to nebūna, niekuomet dar nemėginau šito triuko. Negaliu sakyti nei, kad maistas čia labai neskanus, nei priešingai. Nuo to ligoninės maisto, kurį pamenu, gerokai pajudėjome į priekį, yra šansas gauti ir vegetariškas porcijas, kurios tikrai ne visuomet yra tas pats, kas mėsaėdžiams, tik "be mėsos".

Čia atėjęs staiga netampi sveikas ir nebūtinai išvengi bene panikos priepuolio prie kasos aną penktadienį (bet gauni apie jį pasikalbėti, jeigu tik nori!). Tam tikra prasme pasijauti mažiau vienas, tam tikra prasme - vienintelis toks. Žinojau, kad čia būta tokių įvairių žmonių, nutuokiau, bet tas spektras yra daug kartų didesnis, nei galėjau tikėtis. Jau vien psichoterapinėje grupėje - tokia begalinė įvairovė, tokie skirtingi žmonės, plius dar tie, su kuriais daug nebendrauji, bet susitinki dailės ar judesio terapijoje, nors girdi tik mažus komentarus iš jų pusės.

O tada dar yra žmonės, su kuriais prasilenki koridoriuje. Dios mio, kad ir kokie tolerantiški būtumėt (o save aš laikau be galo tolerantiška, išskyrus žmonėms, kurie negeria kavos), pažadu, čia yra kas nors, kas jus nustebins ar išmuš iš vėžių. Ir apskritai, dalis to - ne todėl, kad atrodo kaip ne iš šios planetos, dalis tų žmonių jus išmuš iš vėžių tuo, kaip labai jie yra iš šios planetos.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...