švinta dangus
už lango
spengia tyla
durų už
šaižus baltas tvyksnis
vienu metu persmelkia du nesusiję jutimai:
vienas labiau išdidus,
kitas labiau sugadintas,
jausme, esi toks didingas -
priverti klysti ir kristi tautas,
priverti busti ir degti
tvyro dangus
už lango
drioskia tyla
durų už
šaižus pilkšvas svoris
atgulęs, pečiais pasiklojęs,
pro kurį vos prasiskverbia saulė,
prasiskverbia debesys,
dūmai ir rūkas,
pro šventą bet sergantį ąžuolo lapą
yra dangus
už lango
braižo duris
durų už
vaikystėj manydavau žmogų besantį šventą,
vaikystės taip ir neišaugau,
žmogus gal tik pavijo ąžuolą,
savy nešantį kažką neapsakomai gero,
neapsakomai neįskaitomo,
kas paaiškėja
pamačius rieves,
o pamačius rieves ąžuolas jau -
skyla dangus
į kvapą
lieka judėjimas
durų už
nepamanomi srautai -
žmonių priminimai ir prisiminimai,
muzikos stiliai ir gertos arbatos,
praslenka palei slenkstį.
per slenkstį bučiuotis
negalima sveikintis
lieka užeiti išeiti
neaišku, kuris pasirinkta,
linguoti
tašomam vėjo,
taip daro ąžuolas
auga į dangų
už lango
suka ratus jau
durų už
ne visas duris aš žinau
ir ne visos atklysta,
lieka manyti žinant gyvenamą vietą,
lieka manyti žinant kur tavo namas,
kur sraigės namas
ir ką ji tenai užaugina,
kiek ąžuolų ir kiek gluosnių
ant kurių galima suptis
šėlsta dangus
supynės
tuščia jo
durų už
jutimai pešasi jūroje
banguodami ir nurimę,
žaibų glamonėjamoj jūroje,
saugančioj akmenėlius,
kai šitaip tvieskia,
iš pačios dangaus viršūnės,
tokia stipria esybe,
tokia stipria, kad nesančia,
esu, negaliu apčiuopti,
mąstau, vadinas esu, bet aš jos negaliu apčiuopti,
aš žinau ją ten esant, bet netikiu
nesuprasdama savo pačios netikėjimo
kertamo ąžuolą
niursta dangus
prieš stiklą
skamba tyla
durų už
ąžuolui lieka gyventi mažiau,
gyventi tvirtam ir išpildytam,
nekamšytam mamos nuo baisiausių audrų,
nes mama jau seniai -
tykumoj tvyro šventos esybės žmonių,
kurių negaliu paliesti,
į kuriuos žiūrint apima jausmas, kad visa taip tobula,
jausmas, kad visa sugriūna,
akimirkos, tuščios sekundės
ir ąžuolas virsta
bučiuodamas žemę,
jo lapai užkliūva už sienų
tuščias dangus
už sienų
šerkšnas, šalna
durų už
audros įgauna pavidalą,
kurio neturiu įgaliojimų sustabdyti,
aš neturiu leidimo, man niekas nedavė,
aš galiu tik atleisti,
aš galiu tik pamiršti,
galiu tik nukreipti žodžius ir linkmes,
apsimest, kad nesninga,
apsimesti, kad vasarą turi būti ir pūgos ir slėniai,
išmaudyti sniego,
aš matau, kaip tai siaučia,
galiu tik bijot ir atleisti,
akyse atsispindi žaibai,
- žiežirbos -
aprasojęs giliai krenta medis,
rankom glostau rieves -
trenkia žaibas
aš regiu, aš kartoju žodžius
ir kartoju
"duok dieve aš klystu"
už lango
spengia tyla
durų už
šaižus baltas tvyksnis
vienu metu persmelkia du nesusiję jutimai:
vienas labiau išdidus,
kitas labiau sugadintas,
jausme, esi toks didingas -
priverti klysti ir kristi tautas,
priverti busti ir degti
tvyro dangus
už lango
drioskia tyla
durų už
šaižus pilkšvas svoris
atgulęs, pečiais pasiklojęs,
pro kurį vos prasiskverbia saulė,
prasiskverbia debesys,
dūmai ir rūkas,
pro šventą bet sergantį ąžuolo lapą
yra dangus
už lango
braižo duris
durų už
vaikystėj manydavau žmogų besantį šventą,
vaikystės taip ir neišaugau,
žmogus gal tik pavijo ąžuolą,
savy nešantį kažką neapsakomai gero,
neapsakomai neįskaitomo,
kas paaiškėja
pamačius rieves,
o pamačius rieves ąžuolas jau -
skyla dangus
į kvapą
lieka judėjimas
durų už
nepamanomi srautai -
žmonių priminimai ir prisiminimai,
muzikos stiliai ir gertos arbatos,
praslenka palei slenkstį.
per slenkstį bučiuotis
negalima sveikintis
lieka užeiti išeiti
neaišku, kuris pasirinkta,
linguoti
tašomam vėjo,
taip daro ąžuolas
auga į dangų
už lango
suka ratus jau
durų už
ne visas duris aš žinau
ir ne visos atklysta,
lieka manyti žinant gyvenamą vietą,
lieka manyti žinant kur tavo namas,
kur sraigės namas
ir ką ji tenai užaugina,
kiek ąžuolų ir kiek gluosnių
ant kurių galima suptis
šėlsta dangus
supynės
tuščia jo
durų už
jutimai pešasi jūroje
banguodami ir nurimę,
žaibų glamonėjamoj jūroje,
saugančioj akmenėlius,
kai šitaip tvieskia,
iš pačios dangaus viršūnės,
tokia stipria esybe,
tokia stipria, kad nesančia,
esu, negaliu apčiuopti,
mąstau, vadinas esu, bet aš jos negaliu apčiuopti,
aš žinau ją ten esant, bet netikiu
nesuprasdama savo pačios netikėjimo
kertamo ąžuolą
niursta dangus
prieš stiklą
skamba tyla
durų už
ąžuolui lieka gyventi mažiau,
gyventi tvirtam ir išpildytam,
nekamšytam mamos nuo baisiausių audrų,
nes mama jau seniai -
tykumoj tvyro šventos esybės žmonių,
kurių negaliu paliesti,
į kuriuos žiūrint apima jausmas, kad visa taip tobula,
jausmas, kad visa sugriūna,
akimirkos, tuščios sekundės
ir ąžuolas virsta
bučiuodamas žemę,
jo lapai užkliūva už sienų
tuščias dangus
už sienų
šerkšnas, šalna
durų už
audros įgauna pavidalą,
kurio neturiu įgaliojimų sustabdyti,
aš neturiu leidimo, man niekas nedavė,
aš galiu tik atleisti,
aš galiu tik pamiršti,
galiu tik nukreipti žodžius ir linkmes,
apsimest, kad nesninga,
apsimesti, kad vasarą turi būti ir pūgos ir slėniai,
išmaudyti sniego,
aš matau, kaip tai siaučia,
galiu tik bijot ir atleisti,
akyse atsispindi žaibai,
- žiežirbos -
aprasojęs giliai krenta medis,
rankom glostau rieves -
trenkia žaibas
aš regiu, aš kartoju žodžius
ir kartoju
"duok dieve aš klystu"
Komentarai
Rašyti komentarą