Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio
švinta dangus
už lango
spengia tyla
durų už

šaižus baltas tvyksnis

vienu metu persmelkia du nesusiję jutimai:
vienas labiau išdidus,
kitas labiau sugadintas,
jausme, esi toks didingas -
priverti klysti ir kristi tautas,
priverti busti ir degti

tvyro dangus
už lango
drioskia tyla
durų už

šaižus pilkšvas svoris
atgulęs, pečiais pasiklojęs,
pro kurį vos prasiskverbia saulė,
prasiskverbia debesys,
dūmai ir rūkas,
pro šventą bet sergantį ąžuolo lapą

yra dangus
už lango
braižo duris
durų už

vaikystėj manydavau žmogų besantį šventą,
vaikystės taip ir neišaugau,
žmogus gal tik pavijo ąžuolą,
savy nešantį kažką neapsakomai gero,
neapsakomai neįskaitomo,
kas paaiškėja
pamačius rieves,
o pamačius rieves ąžuolas jau -

skyla dangus
į kvapą
lieka judėjimas
durų už

nepamanomi srautai -
žmonių priminimai ir prisiminimai,
muzikos stiliai ir gertos arbatos,
praslenka palei slenkstį.
per slenkstį bučiuotis
negalima sveikintis
lieka užeiti išeiti
neaišku, kuris pasirinkta,
linguoti
tašomam vėjo,
taip daro ąžuolas

auga į dangų
už lango
suka ratus jau
durų už

ne visas duris aš žinau
ir ne visos atklysta,
lieka manyti žinant gyvenamą vietą,
lieka manyti žinant kur tavo namas,
kur sraigės namas
ir ką ji tenai užaugina,
kiek ąžuolų ir kiek gluosnių
ant kurių galima suptis

šėlsta dangus
supynės
tuščia jo
durų už

jutimai pešasi jūroje
banguodami ir nurimę,
žaibų glamonėjamoj jūroje,
saugančioj akmenėlius,
kai šitaip tvieskia,
iš pačios dangaus viršūnės,
tokia stipria esybe,
tokia stipria, kad nesančia,
esu, negaliu apčiuopti,
mąstau, vadinas esu, bet aš jos negaliu apčiuopti,
aš žinau ją ten esant, bet netikiu
nesuprasdama savo pačios netikėjimo
kertamo ąžuolą

niursta dangus
prieš stiklą
skamba tyla
durų už

ąžuolui lieka gyventi mažiau,
gyventi tvirtam ir išpildytam,
nekamšytam mamos nuo baisiausių audrų,
nes mama jau seniai -
tykumoj tvyro šventos esybės žmonių,
kurių negaliu paliesti,
į kuriuos žiūrint apima jausmas, kad visa taip tobula,
jausmas, kad visa sugriūna,
akimirkos, tuščios sekundės
ir ąžuolas virsta
bučiuodamas žemę,
jo lapai užkliūva už sienų

tuščias dangus
už sienų
šerkšnas, šalna
durų už

audros įgauna pavidalą,
kurio neturiu įgaliojimų sustabdyti,
aš neturiu leidimo, man niekas nedavė,
aš galiu tik atleisti,
aš galiu tik pamiršti,
galiu tik nukreipti žodžius ir linkmes,
apsimest, kad nesninga,
apsimesti, kad vasarą turi būti ir pūgos ir slėniai,
išmaudyti sniego,
aš matau, kaip tai siaučia,
galiu tik bijot ir atleisti,
akyse atsispindi žaibai,
- žiežirbos -
aprasojęs giliai krenta medis,
rankom glostau rieves -
trenkia žaibas
aš regiu, aš kartoju žodžius
ir kartoju
"duok dieve aš klystu"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...