Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie vyrus moterų kailyje

Šiandien visai netyčia užkliuvau už savotiškos sensacijos. Tai - trys prancūzai, labai gerai šokantys prancūzai. Bet gi daug žmonių šoka gerai. Kuo jie tokie ypatingi? Na, jie, kaip čia pasakius... Jie šoka su aukštakulniais.



Yanis Marshall, Arnaud and Mehdi - trijų draugų trio, su Yanis Marshall (šokių mokytojo, beje) choreografija. Jų pasirinktos dainos ir judesiai - gana įdomūs, atsižvelgiant į faktą, kad visi šokėjai yra vyrai. Tačiau man tai nedaro jų nė mažesniais vyrais, nė ką prastesniais artistais - į tą choreografiją, kostiumus sudėtas geras milijonas laiko. Geras milijonas talento ir darbo.

Į juos žiūrėdama radau savyje krūvą paradoksų - į taip šokančias moteris žiūrėčiau paprasčiau. Gal dėl to, kad visgi jos jau porą šimtmečių nešioja aukštakulnius, ir neskaitant baroko ir rokoko, vyrai neturėjo treniruočių? O galbūt dėl to, kad esu mačiusi daug gana panašių moterų šokių, tik daugumą be aukštakulnių?


Dvigubi standartai?

Seku šią šokių trupę iki "Britanijos talentų" finalo. Šokis prasideda provokuojančiai įdomiai. Choreografija sužavi. Kostiumų pasirinkimas keistai įdomus. Šokis eina sklandžiai, iki scenos, kuomet į eilę sustoję trys vyrai pasisuka šonu ir viens kitam ranka kepšteli per sėdmenis, ir tuomet vienas teisėjas vyras neištveria ir paspaudžia "x" mygtuką. Kas negalima vyrams, galima moterims? Dedu galvą, jei ten stovėtų moterys, niekas jų už tai neteistų. Toks kekšiškas seksualumas moteriai kažkodėl leistinas. Betgi jų visa esmė tokia, pradėkim nuo ten, kur reikia pradėti - jie šoka su aukštakulniais! Tuo jie ir unikalūs. Yra daug gerų šokėjų. Bet visą tą choreografiją jie perkėlė ant aukštakulnių, su kuriais šoka geriau, negu dauguma moterų vaikšto.

Ir čia randu save - turbūt pati nekreipčiau tiek dėmesio, jeigu šoktų moterys. Taigi ir mane šie savotiški dvigubi standartai veikia. Ne todėl, kad man tie vyrai būtų baisiai seksualūs. Todėl, kad jie vyrai, šokantys su aukštakulniais ir moteriškumą verčiantys uniseksu. Ir galbūt tai ir yra pats įdomiausias faktas apie juos.

Ar žiūrėčiau be aukštakulnių?

Na, aš pati šią akimirką irgi be aukštakulnių. Bet ar žiūrėčiau? Žiūrėčiau, jei visas kitas moteriškumo  vertimas uniseksu vis tiek vyktų - likusi apranga ir judesiai. Įdomu į visus tuos, paprastai moterims būdingus dalykus, pažiūrėti iš kitos pusės, perspektyvos, pamatyti, kaip tai mato vyrai. Turiu pasakyti, jie tai atvaizduoja gana tiksliai. Ką jau šnekėti apie tai, kad tokiam šokiui bet kuriuo atveju reikia talento.
Jei jie visi būtų su džinsais, sportbatukais ir neturėtų tų provokuojančiai moteriškų judesių? Ne, nežiūrėčiau, ir pati drąsiai tą pripažįstu. Ne dėl to, kad jie man būtų seksualūs. Dėl to, kad tai keistai įdomu.
Apskritai, šie vyrukai yra gyvas dvigubų standartų įrodymas: kas šokyje galima vyrams, ir kas moterims? Tikiu, choreografams šie standartai kiša koją gana dažnai, ypač iš baimės būti sumaišytam su priešinga lytimi. Merginos gali kratyti užpakaliukus, vaikinai ne?
Kita vertus, kai matau merginas, šokančias gatvės šokius - jei konkrečiai, dažniausiai hip hopą, pamatau tokių, hmz, kaip čia pasakius... Sakykim, judesių, kurie nelabai pridera prie merginos ar net padoraus vaikino įspūdžio. Ir ką? Šoka. Verčia visuomenę atviresne tam tikroms temoms, visiems egiztuojantiems tabu. Ir tai yra nuostabu.

Pirmasis Yanis Marshall, Arnaud and Mehdi pasirodymas Britanijos talentuose


Pusfinalis


Finalas


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…