Furgonėlis Dangaus

Tai štai. Kažkur išsiskųsti reikia. Tikiu, man už tai atleisite. Arba ne. Rašydama šį sakinį (juodraštis knygelėje, traukiniu minant kilometrus per žemę, nė iš tolo neprimenančią žiemos), staiga pastebiu: rašiklio spalva identiškai violetinė mano lakuotiems nagams. Štai, kur mačiau šitą spalvą. Sunku su ta namų sąvoka, kai jau keletą metų gyvenu Vilniuje. Mama kartodama vis klausia "kada grįši?", ir, kai aš tuo metu mėgaujuosi savo pačios namų jaukuma, keistai skamba, kad dar kažkur reikia sugrįžti. Šiaulius aplankau per didžiausias šventes, žmonių gimtadienius, paskutinį sykį - ir per laidotuves. O kartais norisi aplankyti šiaip sau, pamatyti ten esančius draugus. Bet ilgainiui pavargsti važiuoti (kaip ir pavargsta tavo piniginė) ir lieka praktiškai didžiosios šventės. Kaip kad šiandien. Norisi kiek sėslumo, mažiau mėtymosi, ramių savaitgalių namie (dirbantiems žmonėms ramūs savaitgaliai visgi yra turtas). Kartą jau rašiau, kad į Šiaulius važiuoju kaip į

Kai kurie įrašai užtrunka ilgiau. Tiesiog užtrunka ilgiau. Galbūt atsiprašau, kad tai rašau. Tiesiog yra žmonių, kuriems tat nepriimtina. Ir visgi, aš ne tik nemanau, kad yra dalykų, apie kuriuos šnekėti nedera (kur ir kaip - jau kiek kitas reikalas), bet tenka pripažinti: aš gyvenu rašydama ir aš gyvenu fotografuodama. Ir taip, kaip kažkam natūralu galvoti, bet nesakyti, rašyti ir fotografuoti man - kaip turėti oro savo plaučiuose. Aš jau pradėdama mąstyti, mintyse tylomis dėlioju į sutartus sakinius, kurie vėliau kažkur nugula. Kai pradėjau rašyti praėjusį blogo įrašą, rašiau, kad būna dienų lyg tyčia. Tokių, kai visa erzina, kai aplinkinių nesąmoningumas, artimųjų ligos ir visi kompleksai, žodžiu - visos pasaulio blogybės - susideda į vieną. Būna tokių dienų, kai bėgi į traukinį, nes atrodė, kad laiko dar tebėra daug. Būna, kad pavėluoji lygiai pusę minutės, traukinys dar stovi, bet jau nebeatidaro durų, mašinisto nebeatkalba nė geležinkelio stoties apsauginis (ir vis tiek

Šiame pasaulyje, kažkur toli toli, už devynių jūrų, už keturiolikos kalnų, yra toks dalykas. Į jį verbuojama arba jo bijoma kaip paties velnio. Sakoma, kad į jį įsisukus plaunamos smegenys arba tobulėjama. Niekas nežino, kas ten vyksta, o tie, kurie dalyvauja, kažkodėl nedrįsta papasakoti. Visai neblogas būdas užsidirbti apipinamas visokio plauko mitais: tokiais neaiškiais, neturinčiais pavidalo, besvoriais, kad imi tikėti: gal ir iš tiesų nėra tokio dalyko? Tai kas tas tinklinis marketingas? Tiesą sakant, tai labai aiškiai užkoduota pavadinime. Kiek išplėtojant tinklinio marketingo terminą, tai – specifinės prekės ar paslaugos reklamavimo būdas plečiant privatų tos prekės ar paslaugos vartotojų tinklą, užuot orientavus produkto rinką į atsitiktinį pirkėją. Būtent tinklinis marketingas pasižymi tuo, jog už šį darbą nėra mokama sutarta mėnesio alga – žmogus gauna tam tikrą procentą nuo jo paties pritrauktų žmonių perkamų prekių. Ir nuo tų žmonių pritrauktų žmonių prekių. Pop

Patologiškiau, negu Twitter, pažįstu tik The Sims. The Sims savo kompiuteryje esu instaliavusi gal penkis kartus. Į Twitter užsiregistravau tris, trečiąjį kartą prisirinkusi žmonių, kuriuos galėčiau sekti, ir mėgindama rašyti idėjas. Ir žinot ką? Mūsų santykiai ir vėl žlugo. Turbūt paskutinį kartą. Tai ne man. Aš pasiduodu.  Bet, regis, šįsyk sugebėjau atkasti to priežastį. Pasakysiu paslaptį - neturiu išmaniojo telefono.  Ir galutinai pradėjau žiūrėti į Twitterį kaip į tik vieną iš įvairių socialinių medijų, kurių esmė - ta pati: skelbti ir sekti. Ir, o pagalvojau, tai yra taip beprotiškai patogu, kuomet turi programėles, pranešančias Tau, kas įvyko naujo, realiu laiku. Tuomet greit peržvelgi vieną, greit peržvelgi kitą, ir esi pasivijęs. Tačiau tad, grįžus namo po darbų, užtrukti visur, ypač, kai dauguma žmonių naudoja ir Facebook ir Twitter panašiai ar tai pačiai paskirčiai, nėra labai malonus dalykas. Žinoma, tai spekuliacija, bet kol kas tiksliausia mano sugalvota.

Kartą gyveno toks žmogus, ant A4 lapo susirašęs rimtą darbų sąrašą, kuriame - viskas nuo ISIC pažymėjimo darymosi iki naujo įrašo, kuriame du iš keturių punktų yra kava . Pasitaiko, kiekvienai dienai po vieną tokį punktą. Ir tik po gerų penkiolikos minučių suvokiau, kodėl du kartus užrašiau kavą. Nes tai ir yra du atskiri, niekuo nesusiję punktai. Netgi galima teigti, kad šiuose žodžiuose nėra nė vienos bendros raidės. Todėl dabar pakalbėsiu apie ką nors kitką. Pavyzdžiui apie koučingą. Iš koučingo dabar pasidarė žiauriai kūl šaipytis. Čia beveik kaip šaipytis iš vegetarų, nevalgant salotų. Nes apparently  vegetarai bulvių nevalgo. Nu gi nevalgo, nu. Manote kitaip? Žinote per daug. Eikit iš čia.

Iš gilaus poetiškumo ir paprasčiausio norėjimo tęsiu "what's in my phone" seriją su komentarais iš dabarties . Sueiga apie gerąjį darbelį - o dar geriau būtų tai aprašyti kaip "gerojo darbelio sueiga". Skautuose dabar esu visai tūsinanti vadovė ir dirbu su vilkais: berniukų gauja nuo septynerių iki dešimties/vienuolikos. Skautuose mes turim tokią koncepciją: kasdien padaryti po gerą darbą ar darbelį, kurio niekas padaryti neprašė. Dabar kai pagalvoju, taip suformulavus atrodo, jog galima daug blogo pridirbti, nežinant, ko žmogui reikia. Bet šiaip smagu. Kažkada reiks surast kam čia nuveikus gerąjį darbelį ir įkinkyt visus vaikus. Suprasti gali tik patyręs  - užrašai jau įvykdytam blogo įrašui apie tai, kaip empirikai ir racionalistai, mažne patys to nepastebėdami, bendradarbiauja ir semiasi vieni iš kitų. Įrašą galite rasti čia:  http://cielo-van.blogspot.com/2014/10/kaip-elgtis-vaistinese.html Tada eina keturi iš eilės įrašai su vardų trumpiniais vaikų, k

Jau seniai nieko nerašiau poetiškai čia, pamaniau. Tai ir dabar nerašysiu, tik pavadinimas taip nuteikia. Gana dažnai rašausi dalykus į telefoną - nuo numerių, priminimų iki eilėraščių ir šiaip short stories . Kadaise mane išmokė, kad net į telefoną galima rašyti nuostabiausius dalykus.  Šiandien eidama iš stotelės namo įsirašiau dar vieną įrašą ir nutariau, kad, kiek leidžia diskretiškumas, būtų įdomu išrikiuoti čia visa, ką esu susirašiusi (vis tie daugiausiai tai neilgos frazės), arba parašyti apie tai. Taigi, jei kada nors norėjote susipažinti su Indrės telefonu, čia pateikta visa jo šerdis. For the moment I feel so sad I don't let myself to slip, to just skip everything, to stop, to let all that go without me, I am so sad I'm crying  - žmogiškųjų šizų aukščiausioji viršūnė, pasitaikanti retai, bet įsimintinai Vis dar pilnai nesutemsta, bet puikiai matyti Grįžulo ratai. Nežinau, ar labiau gasdina mintis, kad čia galime būti vieni, ar priešingai  - vasaro

Ta jaunoji karta! Daro nuotraukas kapinėse! Užuot bendravę, naršo telefonais! Meta mokslus! Tiesa sakant, šiemet pirmąkart drįsau per Vėlines išsitraukti iš kuprinės fotoaparatą ir pamėginti pasidaryti sau mažą tos dienos atminimą, kuris bus validus bent jau iki kitų metų. Begalės žvakučių, ramybė ir rimtis - tai ne pramoginis reginys. Ir jeigu neperki penkiolikos krepšelių ant kapo, kad pasirodytum prieš gimines, tai ir ne mąsinė psichozė. Tiesiog vieta pasigerėti, pabūti su savimi ir atminimu tų, kuriuos tąnakt taip aukštai iškėlė žvakių šviesa, o visi susirinkę žmonės, nepaisant žodynų skirtumų ir akivaizdaus susvetimėjimo, vis tieka turi vieną bendrą, juos vienijantį bruožą - jie visi kaži ką praradę ir to ilgisi/atsimena/gerbia.  Ir tai gražu. 

Sveiki atvykę į Rusiją: šalį, visais būdais skatinančią pasaulinę taiką. Kuo kūrybiškiau, įdomiau ir išskirtiniau skatini taiką, tuo stipriau esi pastebėtas, o tavo idėjos užkariauja pasaulį ir sukuria tarptautinius judėjimus. Arba ne, bet bet kuriuo atveju, nelieka nepastebėtos Maskvos vaikų madų šou. Ypač, jeigu didžiulis pacifizmas išreiškiamas ginklais. Šiemet, anksčiau, buvo labai populiaru sakyti, kad sportas neturi nieko bendro su politika – akivaizdžiai galėjome tai matyti 2014-ųjų Olimpinėse Žaidynėse Sočyje. Ne, ką jūs, visi tie atsisakymai dalyvauti - ypač kai kurių Ukrainos atletų -, neturi nieko bendro su politika. Lygiai kaip ir olimpinio komiteto draudimas Ukrainos atletams dėvėti gedulo raiščius per rungtynes, pagerbiant žuvusius tuometinėse Kijevo riaušėse, kurios jau kurį laiką peraugusios į akivaizdų karą, ir atkreipti dėmesį į jų padėtį. Rugpjūtį į tarptautinės politikos areną galutinai įsiliejo ir mada: neturėdama nieko bendro su politika, ji drąsia

Puikiai žinau, kad pirmadienis yra ne tas pat, kas ketvirtadienis. Tai sakau dėl to, jog vieno įrašus skaitančio žmogaus esačiai virtualiai esant šalia, garsiai galvojau „gal reikia pereiti prie reguliarių įrašų? Pvz kartą per savaitę...“

Ruduo, auksiniai lapai, lėkštos fotosesijos, svajonės apie tai, kad Zuokas įkristų į juodąją skylę, o autobuse iš to paties juokelio jau dvidešimt minučių arkliškai žviegianti mergina prarastų balsą... Tai toks tobulas metas tapti labiau, negu visada, grumpy .

Vos įžengus į Liverpool indie roko barą (Gynėjų g.14), pasitinka maloni atmosfera: patalpa skendi lengvoje prieblandoje, ant kiekvieno stalo alsuoja po žvakę, patalpintą į briaunuotą stiklinę, pro kurią sklisdama šviesa pažyra ant staliukų linijomis. Ant lubų kabo spalvotos lemputės. Šįvakar čia – grupės NO INTRO (grupės sudėtis: Laurynas Valatka - vokalas, gitara, Agnė Živatkauskaitė - klavišiniai, vokalas, Darius Vilkas - būgnai, perkusija, Gabrielius Rimeika - bosinė gitara) pasirodymas, į kurį užsuka net nedidelis, rudas, į avį panašus šunelis, mat, klubas stengiasi išlaikyti draugiškos gyvūnams vietos statusą, nors arklio turbūt ir neįsivesi.  Koncerto durys atidaromos aštuntą ir žmonės buriuojasi pamažu, srautas įgauna piką tik prieš pat devynias, ir jau netrukus po to, barui prisipildžius klausytojų ir fotografų, prasideda koncertas. Pagrindinis vokalistas užtraukia „Ain‘t no sunshine“ – Billo Viterio dainą, ir ties pirmaisiais jos akordais pasigirsta ovacijos, vėliau pe

Scena: žmogus įeina į vaistinę. Pagriebia pirmą pasitaikiusį vaistų buteliuką, išgeria penkioliką – dvidešimt tablečių ir stebi savo kūno pokyčius. Arba mirtį. Scena: kitas, stiklines vaistinės duris pravėręs vyras ramiai nužingsniuoja iki lentynos, lėtai paima buteliuką ir atidžiai perskaito etiketę. Ten medžiagos pavadinimas, vartojimo būdas, kontraindikacijos, pašalinis poveikis. Po šių scenų (akivaizdžiai, eilute žemiau) pagalvoju, jog racionalizmas atsirado tam, kad niekam nereikėtų mirti. Žinau, perdedu. Prieš porą dienų troleibuse atsiverčiau trečiąjį filosofijos įvado (Nekrašas, 2008) skyrių, skirtą epistemologijai (pažinimo filosofijai). Ir, nors žinau, bus teigiančių, kad rimtai literatūrai reikalingas puodelis kavos and shit , bet šis ginčas irgi būtų beprasmis, nes man troleibusuose viskas labai gerai. Įvado, giliau išskaidyto į poskyrius, vieno iš jų puslapiuose puošniai guli aptarinėjamasis racionalistų ir empirikų ginčas. Nuo kurio nušvintu tik kitą rytą

    Žmogus - socialus gyvūnas. Sako, jam norisi bendrauti, priklausyti. Nežinau, kiek labai su tuo sutinku. Manau, nutikus tokiam dalykui, kad žmogui ant pečių buvo duota galva, o joje buvo visai nieko smegenys, žmogus nusprendė būti socialiu gyvūnu, nes taip - paprasčiau.

    Pirmiausiai turiu save pagirti - ko gero, jau antrą ketvirtadienį iš eilės nutariu, kad parašyti įrašą per savo trumpą valandėlę prieš važiuojant į darbą yra naudingiau, negu pavalgyti pietus. Valio sau. O dabar prie reikalo.     Mokausi profesinio rengimo centre. Profesinio rengimo centras kažkaip skamba solidžiau, negu profesinė, todėl kadais pagaliau buvo pervadintas šiuo pompastišku vardu. Šį rugsėjį ten pradėjau antrą fotografijos kursą. Kas būna, žmonės apie tai manęs paklausia: - Tai kur studijuoji? -Jo, žinai, profesinėj, ten, Baltupiuos... -Ir kaip? -Nuuu, savi pliusai, savi minusai...     Ir kai aš sakau savi pliusai ir savi minusai , aš visai negalvoju, kad šie du faktoriai kažkur kosmologijos kloduose susilieja ir tampa šiaip sau  arba neblogai.  Aš tiesiog manau, kad yra pliusų, ir yra minusų.      Išskyrus matematiką ir fiziką, nėra tos mistinės vietos, kurioje du minusai staiga tampa pliusu, arba kur pliusas traukia minusą ir atvirkščiai. Žmonėse

    Keistas tas jausmas: žinoti, jog tave laiko kvailiu. Dar keistesnis – ir pačiam kvailu jaustis. Bet užvis keisčiausia man yra aplinka, kurioje visos tos kvailumo ir manymo išraiškos sąveikauja. Retsykiais taip jau nutinka, kad tenka bendrauti su žmonėmis, kuriems jaučiuosi neprilygstanti intelektu, logika, žinių bagažu. Ir todėl visiškai natūraliai, nors man ir ne itin dažnai, kyla liguista baimė apsijuokti – pasirodyti kvailu. Bet juk, galų gale, visi retsykiais kažkurioje srityje būname kvaili, o užvis kvailiausiais tada tampa tie, kurie mano, jog kvaili nebūna. Atrodyti vs būti     Galų gale, kažkam vis tieka pasirodysi kvailas: piktam diedui po sunkios darbo dienos, ieškančiam, kur čia padėti savo pyktį, prekybos centro pardavėjai (ypatingai „Prismos“, nes te patiem reikia viską pasisverti), praeiviui ar autobuso pakeleiviui, kuriam geranoriškai pabaksnoji į petį, norėdamas pasakyti, kad jo kuprinės skyrius atitrauktas, o jis, greitai atsisukęs, priima tai kaip „atsipraš

    Šįryt atsidariusi savo facebook paskyrą lengvai nustėrau. Kažkas pasidalino Roko Žilinsko pasakojimu apie veik netyčinę savižudybę . Ir suvokiau: ko gero, praėjo metai. Praėjusiais metais susipažinau su kampanija „Sumažink tylą“, organizuojama Jaunimo Linijos, per, regis, Ilzės Butkutės pasidalijimą savo istorija. Taip ir yra: rugsėjo penktąją dieną minima pasaulinė savižudybių prevencijos diena, ir vėl iš naujo įsibėgėja socialinė akcija TYLA ŽUDO, ragindama aukoti ir dalintis. Tąsyk pamaniau, kad iš tiesų, panašių išgyvenimų turi nemaža dalis žmonių. Bet žmonės apie tai nekalba. Iš tiesų, savo kailiu patiriu, kodėl tai vyksta.      Šiemet, per pasaulinę sveikatos dieną teko lankytis renginyje, skirtam psichinei žmogaus sveikatai. Be paskaitos situacijos aptarimo Lietuvoje ir pasaulyje, ką, kur, kaip ir kodėl čia galima nuveikti, turėjome mažytį workshopą / dirbtuves su kitais klausytojais. Ten, ko gero, ir paminėjau „Sumažink tylą“ kampaniją, kaip man įsiminusią ir prasmingą

    Turbūt nesuklysiu pasakiusi, jog jaunystės kultas - daugeliui pažįstama sąvoka. Keliais sakiniais, kreipiančiais ta pačia kryptimi, šį reiškinį galėtume apibūdinti. Ir nesunkiai. Tai nesunkiai gali padaryti kiekvienas jaunas žmogus apskritai, net pirmą sykį išgirdęs tuos du žodžius - jaunystės kultas .      Tai troškimas amžinai arba kiek įmanoma išlikti ir / ar atrodyti jaunam, gyvybingam, energingam, gražiam . Tai noras demonstruoti nenykstantį grožį  ir kūno jėgą, nuolat gyvybingą protą, produktyvumą. O kur dar visos jaunatviškos šėlionės? Gyvenk, kol jaunas     Mano manymu, pati desperatiškiausia jaunystės kulto stadija - tai nenoras gyventi daugiau keturiasdešimties ir ilgiau. Nemažai jaunimo daliai senatvė visai nepatraukli - raukšlės, kūno fizinės jėgos mažėjimas, atsisveikinimas su vakarietiškos kultūros suformuotu grožiu. Senatvė žmogų apiplešia, ji atima iš jo tai, su kuo žmogus nesiskirdamas nugyvena pusę savo amžiaus.      Senatvė apiplešia žmogų, o senatvę

    Kaunas - pats gražiausias pasaulio kraštas. Nereikia su tuo ginčytis. Tokį jį pirmąsyk pamačiau, tokį atsimindama ir numirsiu. Tai tik mano nuomonė. Visi kiti gali apsieiti su forsais, duobėmis, kurios man, šitieka daug vairuojančiai, akivaizdžiai, irgi nėra įdomios.      Prisipažinsiu - Kaunas man yra sentimentų kupinas miestas. Kaunas man yra pabėgimas nuo visa ko ir nuo savo gyvenimo. Jei į Šiaulius važiuoju kaip į gimtąjį miestą, ieškau, kas pasikeitę, matau pažįstamus, Vilniuje gyvenu, fotografuoju, lankau renginius, tai Kaune pabėgu pas kelis nuostabius draugus ir šįsyk į tąjį Kauną važiavau nuo pat sausio - tai buvo pirmoji suplanuota data. Kažkas užkrisdavo, kažkas negalėdavo, dingdavo nakvynės, sveikata - žodžiu, viskas iš eilės. Ir atėjo diena, kai supratau, kad va, jau metas, parašiau žmonėms - ir staiga visi tuo metu laisvi. Žodžiu, tokia yra gyvenimo magija.     Galėčiau teigti, kad stotyje mane pasitiko Augustė - nuostabi mergaitė, su kuria kadais susipažinom, kai

    Afrika - kontrastų žemynas, kupinas visa ko - nuo laukinių kampelių iki didžiausių genocidų. Gal būtent todėl jau kurį laiką mintyse taip vadinu savo gimtąjį miestą - štai ir vėl šį savaitgalį buvau Afrikoje (Šiauliuose, to be exact ).

    Šis įrašas neturi nieko bendro su maištavimu, bendru nepaklusimu visuomenės normoms ir panašiai. Pastebėjau, kad pastaruoju metu priviso labai daug žmonių, kurie a) mano, kad išmano b) išmano, ir bet kuriuo atveju, yra įsitikinę, kad turi kažkokią teisę man nurodinėti ką ir kaip fotografuoti.

Taktiniai klausimai 8. Vegetarizmas neprikelia mirusio gyvūno     Visiška tiesa. Vegetarizmas neprikelia mirusio gyvūno, malda neprikelia mirusio žmogaus. Bet pagarba gyvybei ir gyvenimui yra svarbi ir reikalinga. Todėl tam tikra prasme idealistinį vegetarizmą prilyginčiau maldai, tikėjimuisi, kad žmogus ims elgtis sąmoningiau,  ne tik nuolat žiūrėdamas savęs, bet ir viso to, kas jį supa.     Be to, nepaisant fakto, kad trumpuose terminuose tai visiškai nekeičia maisto industrijos situacijos, augant, plečiantis ir bręstant vegetarų ir sąmoningų žmonių bendruomenei mėsos paklausa turėtų bent šiek tiek sumažėti. Negalima juk amžinai gaminti pertekliaus, taip neišgyventų joks verslas.

Laimė, tai kai su Odeta šneki skaipu  ir dviese naršai coursera.org  puslapį ir prisijungi prie tiek daug kursų, kad nespėsi peržiūrėt per tris gyvenimus Laimė, tai kai laukuose darai fotosesiją ir staiga visa apsiniaukia ir pakyla nežmoniškai nuostabus vėjas Laimė, tai kai paskambina tėtis Laimė, tai kai Tau vidunaktį užriša kaklaraištį Laimė, tai kai išvažiuoji į stovyklą, ir išsiaiškinęs, kad gali savaitę nenumirt gamtoje, nebenori grįžti Laimė, tai apkabinti grįžtantį mylimąjį Laimė, tai stebėti savo nuomones ir veiksmus nuolat keičiančią katę Laimė, tai išmokti pasidaryti cappuccino Laimė, tai mokėti tą cappuccino taisyklingai parašyti Laimė, tai baimės nugalėjimas, kuomet baimė pati begėdiškai pabėga Laimė, tai nusišypsoti ryžaplaukiui gatvėje ir jau vienam kitą praėjus tris kartus vienu metu viens į kitą atsisukti Laimė, tai sutikti dar vieną žmogų, kurio gyvenimą jauti, nors negali to paaiškinti Laimė, tai negalėti paaiškinti kai kurių dalykų Laimė, t

    Nebevargsiu čia dėdama nuorodų į du ankstesnius įrašus ta pačia tematika, regis, juos galima susirasti labai nesunkiai - tituliniame blogo puslapyje nusileidus čiut čiut žemiau. Kad iš galvos galutinai neiškristų klausimai, kurių buvo labai daug, kai svarsčiau rašyti įrašus, ir procentaliai ėmė mažėti juos pradėjus rašyti, aš tiesiog imsiu ir pratęsiu temą.

    Taigi, drįstu pareikšti vakar parašiusi blogo įrašą " Vegetariški klausimai Nr. 1 ". Jį berašydama suvokiau, kad jis gausis beprotiškai ilgas, todėl gal aš imsiu ir išskaidysiu jį. Be to, tada atrodys, kad daugiau rašau. Šios įrašų serijos apibūdinimas keletu jau minėtų žodžių:      "Visgi labiausiai šiame įraše turbūt orientuojuosi į idealistinį vegetarizmą - tuo įsivaizduoju pati šiek tiek užsiimanti, ypač, kai mano galvą kirbina visokiausi klausimai kaip kada elgtis, ką manyti, ir ką duoti manyti kitiems. Baigiu galvoje susirinkti lauknešėlį startinių klausimų norintiems vegetarizmo ar jį nagrinėjantiems, bei gal, norintiems tokius suprasti. Į kai kuriuos klausimus esu sau atsakiusi, į kai kuriuos mano atsakymai ir pasvarstymai nuolat keičiasi. Žodžiu Work in progress ." Daug netuščiažodžiavusi tęsiu toliau:

    Vegetarizmu, kaip filosofija, susidomėjau gana seniai. Dar būdama pradinėse klasėse turėjau kaimynų jogų šeimynėlę, kurioje mama ir tėtis nevalgė mėsos, bet, mažų mažiausiai nedraudė to savo vaikams. Tuomet buvo labai madinga žinoti, kad augančiam organizmui mėsos neva labai reikia (su tuo nei ginčijuosi, nei nesiginčiju, ramiai palieku tą faktą ramybėje, būdama visų garbingų dvidešimt vienerių metų įkarštyje).  Tada nutariau kad va, suaugsiu, ir būsiu vegetarė. Nes tiesiog, negražu tuos gyvūnus žudyti. Dar kiek paaugusi buvau mėsos vaikas. Vištienos šlaunelės buvo mano mėgstamiausias maistas ever . Turbūt būčiau galėjus jį valgyt penkis kartus per dieną iš trijų valgomų kartų.      O tada mano gyvenime įvyko revoliucija - gal penktoje / šeštoje klasėje pas mus atsirado naujokė. Tokia beprotiškai graži, savotiška, meniška mergina, su fantastišku stiliumi, mielais bendravimo sugebėjimais, nuostabiai dainuojanti - žodžiu, vienas anksčiausių mano siektinų idealų. Ir, o kad Tu

    Vemti verčia nuo logikos specialistų, kurie situacijoje nesugeba susigaudyti psichologinėje logikoje, ir matydami, jog veda žmogų į agresyvią pusę, užuot pakeitę toną ir pamėginę savo tiesomis sudominti kitais metodais, toliau veda tą pačią dainelę, įgavę Dievo sindromą.     Kodėl žmonės nesiklauso vieni kitų? Paprastai, jei jaučiu priešiškumą iš savo ar kito, su kuriuo bendrauju, pusės, mėginu išsiaiškinti iš kur jis kyla, atsiprašyti, paleisti, kad abiems pasidarytų lengviau. Bet gal čia empatijos, arba paprasčiausio ignoravimo klausimas? Aš labai protingas, daug žinau ir laikau save logišku, tai man, ką, jau nebereikia sugyventi su kaimynais?     Sako, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Bet pastebiu, kad dažnai šiais laikais žmonės, nešiojantys galingą, įdomų ir tvirtą žinių bagažą, savo smegenis palieka kažkur namie ant sofos. Ir tos žinios jam suteikia tik atskirtumą, nusivylimą pasauliu, ir, žinoma, Dievo sindromą, nes aš toks protingas, o visi tokie kvaili.     Emocin

Nežinau, kur mano palaidinė     Nuo vakar vakaro paliaubas paskelbusi katė kaip feniksas iš pelenų arba tiesiog išsibudinęs žvėris-katė paliaubas nutraukė šįryt. Nuo tada įnirtingai medžiojami dozuoto cukraus vienkartinis pakelis - su visu cukrumi viduje - ir mažas, veik dekoratyvinis, plastmasinis skalbinių segtukas. Ir iš ties atėjo tokie laikai, kai, kadais tuos dekoratyvinius dalykėlius nusipirkę pakeliams užsegti, su jais pritvirtiname padžiautus drabužius. Bet ir ne apie tai.     Negana to, šįryt katė įrodė turinti didelį interesą mano palaidinei, kurią pasidėjau ant lovos, nusiteikusi, kad šiandien dirbsiu ja apsirėdžiusi. Kur paskutinį sykį ją mačiau? Na, ten ir mačiau, ant lovos. Tuomet mačiau, kaip katė ją negailestingai užpuolė ir ėmė kovoti.Mano žvilgsnis kažkur nukrypo ir tai buvo paskutinis sykis, kai ją mačiau.

    Manau, kad labai daug dalykų žmonės priima tiesiogiai, ir tai nėra blogai, bet net būdų priimti aiškiai ir tiesiogiai yra milijonas. Todėl kartais užduodu sau truputį daugiau negu milijoną klausimų, ir pasidalinu mintimis su tais, kuriems galbūt jos gali būti įdomios arba naudingos.     Kiek teko susidurti su Krišnaizmu ir Induizmu, supratau, kad šios dvi religijos praktikuoja vegetarišką mitybą (nebent nebūtų kitos išeities). Taip pat, bent Krišnaizme, griežtai siūloma nevalgyti grybų, svogūnų, česnakų. Teigiama, jog tai yra žemiausio lygio "daržovės", savyje kaupiančios pačią prasčiausią karmą.     Labai mėgstu su morkomis pakepintus svogūnus, tad kaip tyčia kažkurią dieną juos kepdama pagalvojau, jog negalėčiau (nors visi žinom, kad tai netiesa) gyventi be svogūnų. Ne, neatsisakyčiau tokio gėrio. Ir tada pagalvojau, kad visiškai nesvarbu, ar tikrai tie svogūnai kaupia prastą karmą, ar ne, bet tai akivaizdžiai parodo Tavo prioritetus. O, kad būtų taip paprasta: a

Mileonai dalykų susikaupė visokiausiuose užrašuose ir gyvenimuose. aš netgi buvau sugalvojusi keletą dalykų, kuriuos man davė skautų stovykla. Svarbiausi, kuriuos išrinkau: Imunitetas Kaklaraištis Drąsa naudoti vėsų / šaltą dušą Baimių peržengimas Pozityvesnis savo galimybių slenksčio vertinimas Mileonas savybių, kurias noriu iš savęs išmesti, ir kitas mileonas tų, kurias noriu puoselėti ir skatinti. Keisčiausi sugalvoti arba įvykę posakiai: Optikos šūkis galėtų būti "KAIP PIRŠTU Į AKĮ!" Šnekant apie mirštančius batus: "Tai reiškia, kad jiem jau batai" Tariantis dėl virtualaus susitikimo su kauniete drauge, griežtu tonu "Tai penktadienį devintą skaipe . Nevėluok." Dar viena iš FIFA 2014 išsaugota citata: "Čia šiuo atveju bravo  yra ne pagyrimas, Bravo yra pavardė". FIFA 2014 apie Čilės žaidėjus "54-ą šių rungtynių minutę ši komanda krinta tarsi lapai rudenį" FIFA 2014: "Jei nepavyksta žaisti, brazilai mušasi.&quo

    Atsiminiau, kad rašau žmonėms, kuriu žmonėms. Visai netyčia.     Visą vakarą nolifinau vien tam, kad netyčia prieičiau nejuokingus prankus  (liet. "išdūrinėjimus/apgaules"), lėkštas VRS kameros kopijas. Ir tada - OP - atsiminiau. Kodėl aš rašau? Yra krūva žmonių, kuriems visai neįdomu, kurių visai nekabina. Bet vis tieka dalinuosi, nes tie, kurių nekabina, gali čia neiti. Tačiau palieku tas duris praviras kitiems žmonėms. Jei visai netyčia jie čia ką nors rastų, kas nors juos įkvėptų, padrąsintų, sužavėtų ar priverstų susimąstyti. Ir visai ne todėl, kad pati būčiau ar jausčiausi genijumi. Bet jei yra vienas žmogus, kuris kažką iš to gaus - nesvarbu, tat sužinosiu, ar ne - yra verta. Galbūt tame ir yra interneto žavumas. Nevaikštai su poezijos knygos juodraščiu rankose ir neklausi pažįstamų, ką jie mano. Atiduodi be atgalinio ryšio, kartais tikėdamas jį esant, o kartkartėm matai, kad jis yra, kai kažkas dalinasi, komentuoja, užsimena. Aišku, būna ir taip, kad turi d

    Regis, esu bene visko bijąs žmogus. Bijau keistų netikėtų šešėlių (pasitaiko, kartais ir savo). Bijau mėginti plaukti. Bijau nestabilių vietų aukštyje (bet be problemų galiu iš aukšto bokšto žvelgti žemėn ir gerėtis).  Sąrašą pildyčiau, bet kad ir taip nieko daugiau neveikiu, tik bijau, dažniausiai tai atsimenu susidūrusi su situacija. Kai kurios tų baimių lengvai suvaldomos, kitos palieka kūną drebėti.     Ir visgi, galų gale, baigiu išsiaiškinti, kad nuostabu yra daryti tai, ko daryti nenori, ir tai, ką daryti bijai. Jei tai neprieštarauja Tavo moralinėms normoms, vertybėms, tai kodėl gi ne.     Karstytis baisiame Ažuolynės pramogų parke, ar kaip jis besivadintų, vis pažiūrint žemyn, sustingstant ir su savimi šnekant it su vaiku, aiškinant sau, kad čia viskas tikrinama ir tvirta, kad nieko nenutiks, jeigu krisi, esi tvirtai prisirišęs. Ir, žinoma, kad čia atėjai karstytis. Periodiškai atsisukęs pirmyn arba atgal dar tą patį sakyti savo vaikams, su kuriais stovykloje dirbi.

    Jau pusantros dienos kaip sėdžiu namučiuos. Išsikroviau daiktus, išsiskalbiau save ir tuos visus kitus skalbiamus dalykus. Vėl pradėjau dirbti.     Laiko skautų stovykloje neatpirks niekas. Pirmas kaklaraištis, savaitė darbo su vaikais. Nepaisant fakto, kad turėjau dirbti tik su vilkais, iš tiesų šokinėjau ir prie vilkų ir prie vilkių ir velnias, kaip tat buvo gera.     Ma baisiai sunku su vardais, tai neturėjus normalaus susipažinimo vis mėčiausi, kaip į ką kreiptis. Tai turbūt ir buvo sunkiausia dalis.     Stovykla su diskusijomis prie laužo, sau išsikeltas klausimas "kas yra skautas" apskritai, ir tada - kaip juo patapti. Magiški ritualai, vaikų raminimas, pykčių tvarkymas. Princesės ir princai iš abiejų pastovyklių. Nuostabūs ir ekspresyvūs vaikai ir dvi iššaudytos juostos, kurias nežinau, ar gera kokybe pamatysiu iki rugsėjo. Velniai jų nematė. Vis tieka beveik lygiai tiek buvo tų kadrų, kurių nepadariau, ir iš dalies gailėjausi, kad greta savęs neturėjau foto

    Pamaniau, kad galvoje esu sukaupusi keletos savotiškų filmų kolekciją. Apie holivudinius mes kažkaip dažnai vienas su kitu pasidaliname, papasakojame siužetus. Klausau šiandien dainos ir galvoju - bet va, aš, pavyzdžiui, pasidomiu kiek rytais, iš savo neaiškių aistrų. Todėl šiandien norėčiau pristatyti keletą šią akimirką (ups, jau praėjo) į galvą šovusių rytietiškų filmų. Secret, 2007     Ar įmanoma painiai į vieną filmą sujungti fantastiką, dramą ir muziką? Galima, dar ir kaip galima. Tai puikiai įrodė šio korėjietiško filmo režisierius, pats pasirašęs sau skriptą, jį surežisavęs ir sugrojęs visus muzikos gabalus . Negana to, jo ir vaidyba fantastiška. Nors žinomas ir prieš tai, Jay Chou šiame filme, mano manymu, suklesti visomis prasmėmis.      Muzikos mokyklos laikai, nepilnos dvi valandos aukštos kokybės kūrinių, daugiausiai klasikinių. Santykių narpliojimas mistinėse scenose. Filmas baigiasi. Žiūrovas toliau dėbso į ekraną, mėgindamas surišti paskutinius aukš

    Filmas " Blue is the warmest color " (angliškas pavadinimas), " La vie d'Adèle - Chapitres 1 et 2 " (prancūziškai, originalas) - įstabus, naujausias režisieriaus  Abdellatif Kechiche  darbas, gimęs iš komiksų tipo knygos, kupinas įstabios   aktorių   Léa Seydoux bei Adèle Exarchopoulos darbas, su fantastiškai intymiomis kadruotėmis, nepaprastai įtraukiančiomis į filmo siužetą.     Nepaisant gana keisto pasirinkto pavadinimo anglų kalba (kaip fotografuojanti, niekaip negaliu sutikti, kad mėlynos spalvos kelvinai bent kuo gali pasirodyti šilti), filmas - vertas dėmesio.     Su šiuo filmu visai netyčia atšvenčiau jonines ir to nesigailiu. Tai vienas iš retų ne azijietiškų filmų, kurie gali sau leisti trijų valandų trukmę, vietomis prailgti tyčia, norint pabrėžti ilgo laukimo jausmą. Vienas tų filmų, kurie gali sau leisti atvirą diafragmą, visiškai išsiliejusį foną, fokusuojant į žmogų. Vienas tų filmų, kurie fantastiškai natūraliai ir intymiai įamžina v

    Šiandien sužinojau nekuklią žinią. Tokią labai nekuklią. Taigi Šiauliuose jau kurį laiką, tik ką pasitikslinau - du metus - veikė nuostabi vieta, kurią dauguma intelektualesnių šiauliečių buvo spėję pamėgti, prisijaukinti. Tai - knygynėlis, dailės galerija, kavinė "Sielai". Įsikūrusi priešais humanitarinį fakultetą, P. Višinskio gatvėje, kavinukė jau kurį laiką renginiuose nelabai sutalpindavo įeiti norinčius žmones, ir, galų gale, vis tiek užsidarė - darau išvadą: Šiauliai buvo nepajėgus išlaikyti tokios vietos. Ir dėl to labai gaila, bet tegu tai bent jau būna įkvėpimas visoms kitoms vietoms, kurios dar neatsidarė.     "Sielai" - tai tokia vieta, kur užėjęs mielai pasišnekučiuosi su savininku Gintaru ar prie baro stovinčia mergina (per visą knygyno darbo laiką jų dirbo bent dvi). Paklausi, ką naujo gavo. Kaip sekasi kūrenti pastatą. Ką skaito patys. Tokia vieta, kur nuolat groja gera muzika, kurios taip pasiilgstam nuėję į "Čili picą" ar "Pe

Na jau, neverskime lapų atgal. Nebent esame Japonijoje.

Šiandien visai netyčia užkliuvau už savotiškos sensacijos. Tai - trys prancūzai, labai gerai šokantys prancūzai. Bet gi daug žmonių šoka gerai. Kuo jie tokie ypatingi? Na, jie, kaip čia pasakius... Jie šoka su aukštakulniais. Yanis Marshall, Arnaud and Mehdi - trijų draugų trio, su Yanis Marshall (šokių mokytojo, beje) choreografija. Jų pasirinktos dainos ir judesiai - gana įdomūs, atsižvelgiant į faktą, kad visi šokėjai yra vyrai. Tačiau man tai nedaro jų nė mažesniais vyrais, nė ką prastesniais artistais - į tą choreografiją, kostiumus sudėtas geras milijonas laiko. Geras milijonas talento ir darbo. Į juos žiūrėdama radau savyje krūvą paradoksų - į taip šokančias moteris žiūrėčiau paprasčiau. Gal dėl to, kad visgi jos jau porą šimtmečių nešioja aukštakulnius, ir neskaitant baroko ir rokoko, vyrai neturėjo treniruočių? O galbūt dėl to, kad esu mačiusi daug gana panašių moterų šokių, tik daugumą be aukštakulnių?

Va ir nespėjau pamatyti, kaip puslapį peržiūri 7000-ąjį sykį, bet užklydau ties 7007, kas skamba visai kaip magiškas skaičius, dabar nutarsiu, kad čia bus laiminga diena ir visas gyvenimas, ypač tas laikas, kol geriu kavą ir už lango taip gražiai vėjuota. Kojinės padžiautos, nebėra ko vaitoti, geras tas gyvenimas. Tai tiek pasvarstymų 7007 tema. Agentas Furgonėlis dangaus 7007

Vakar, iš stoties važiuojant namo stotelėje kontrolė išlaipino geros nuotaikos vaikinuką, ant kurio marškinėlių didžiomis baltomis raidėmis švietė "Man trūko trijų taškų, kad galėčiau įstoti į licėjų". Taip, galvoju, tokius marškinėlius reiktų darytis tiem, kuriem pritrūksta balo iki nemokamų studijų, procento iki šimtuko ir panašiai. Iš tiesų tai baisiai geras būdas pažiūrėti į situaciją iš kito kampo, pasijuokti iš jos, o gal net ir ja pasididžiuoti - tų, kurie įstojo į licėjų, tikrai yra daugiau, negu tų, kuriems pritrūko trijų balų. Toks savotiškas unikumas. Dar iš geriausio draugo dovanų gavau mažytį androidinį tefloniuką ir dabar jau galėsiu leist savo sąskaitos pinegus labai nepatogiai sėdėt internete, ir, svarbiausia - snukiaknygėj . Valio! Duok die, man greit atsibos, nes su L-a-b-a-s rašyt esemes , skambint ir dar naršyt telefone - jau turtingųjų reikalas, o dėl nepatogaus naršymo keisti numerį gal net dar labiau gaila, nei tuos pinegus mokėti. Dar man itin patik

    "Iš modelio neištrauksi to, ko jame nėra" - ir ši frazė atsako man į porą metų klaustą klausimą: ar normalu yra fotografuoti žmogų taip, kaip tai neatitinka jo asmenybės?     Yra nuotraukos, kurios nesuskamba - kai matai, kaip nepatogiai žmogus jaučiasi toje pozoje arba vaidmenyje. Bet, kalbant apie vaidmenį, jeigu nuotrauka yra, jeigu ji kalba, nebelieka klausimo, ar toje nuotraukoje - tas žmogus. Sako, ten visai kita asmenybė. Tad iš dalies - taip, ten vaidmuo. Kita vertus, iš modelio asmenybės klodų tam vaidmeniui tikrai neištrauksi nieko, ko ten originaliai nebuvo. Nesukursi ir vietoje nepritaikysi. Tai adaptuotos, nuotraukoje išreikštos sąmonės ir pasąmonės dalys, kurios, net jei paprastai slepiamos, nerodomos ar net pamirštos - yra vietoje, drobėje, modelyje.

    Buvau pažadėjusi, kad sekantį rytą ims ir ateis antra įrašo dalis, bet ji ėmė ir neatėjo. Ką darysi, pasitaiko visko. (nuoroda į pirmą įrašo dalį - Pirma įrašo dalis ČIA )     Tą rytą aš maloniai pradirbau. Kaip pati susidaranti darbo grafiką, truputį dvejojau - gal užmigsiu arba numirsiu, gal nedirbti? Bet tokiais atvejais pastaruoju metu save jau pergaliu ir pastebiu, kad galiu ir ištveriu daugiau, nei maniau. Žodžiu, nuomonė apie savo sugebėjimus negali kilti, jeigu nėra kur tų sugebėjimų ištestuoti ir praplėsti.       Nežinau, ar gera mintis buvo palikti katei tą smilgą. Ryte turėjau išvalyti ir smilgą, ir visa kita, ką katė savo skrandyje su ta smilga iškrapštė. Kita vertus, ne veltui jos taip išsivalo nuo plaukų. Įsivaizduojat, kiek katės skrandy pūkų? Aš į jos snukį pasitrinu savuoju ir po to susiraukusi kaip velnias delnais valau veidą, genama tokio šizofreniško jausmo, kad mano veidas apaugo plaukais. O vaikyti, katė šito turėtų patirti daugiau.     Koncertas iš ties

Tik ką grįžau iš lauko, Kuriame susišaudymas, Rimtas susišaudymas iš dangaus pusės, Lašai varpo asfaltą kaip kulkos, Gerą dvidešimt metų ieškojau tų žodžių, Varpo asfaltą kaip kulkos, Stotelėje moterys išmaniai šnekasi, Varpo asfaltą kaip kulkos, Sako, tas susišaudymas truks iki vakaro, Stiklai apduję nuo karo. Kare nieko nebūna skaidraus. Ir taip iki vakaro.

    Negaliu nė mėginti įsivaizduoti, koks jausmas būtų gyventi su kūnu, kuris Tau atrodo svetimas, nesuprantamas, nepažįstamas. Tokia padidinta versija drabužio, kurį visuomet nešioji, ir kuris, matai, kad tau netinka, tačiau negali nusivilkti. Ir net jei nusivilktum, atrodo, kad niekas to nesuprastų, kad tas drabužis ant tavęs būti privalo, jis priklijuotas, kokį jį turi, tokį turi ir nešioti.      Visa, kas aplink tave - neigtų, kad tas kūnas tau netinka. Visa rodytų, kad taip ir turi būti. Ir artimiausiu metu toks žmogus ima jaustis arba labai labai sutrikęs - mat, vyksta didžiulis didžiulis psichologinis konfliktas tarp to, kas jaučiama ir kas matoma, arba žmogus turėtų imti kvestionuoti savo psichologinį sveikumą. Jei jau būtų pakankamo amžiaus.

    Šiandien galėčiau švęsti, švęsti tokius mažus dalykus, kaip "valio, šiandien atsiskaičiau ekonomiką" ir iki rugsėjo nebereikės ten vaikščioti. Ekonomika - toks dalykas, kurio pradmenis žmonės turėtų gauti bent 11 - 12 klasėje, gavau ir aš, bet iš mokytojo draugiškumo pamenu, kad mažai ką ten supratau, tik labai stengiausi. Todėl šiandien - apie pastangas.     Ekonomikai turėjom parašyti tokį rašto darbą, kuris tituliniame lape apibūdintas kaip "verslo idėjos pristatymas". Maniškis, su visokiausiom aplinkų rūšim, algom, produkto kaina užtruko, bendrai sudėjus, kokią kiaurą dieną darbo nuo 8 ryto iki 2val nakties, bet kadangi nebuvau labai durna, tai darbą dariausi daugiau mažiau žingsneliais ir paplušėti teko tik norint išsiaiškinti kainas, skaitmenizuoti duomenis, gulinčius sąsiuvinyje, ir tai neužtrukau daugiau pusdienio.     Tad šiandien atnešusi savo keliolikos puslapių darbą ir pristačiusi jį grupei pajutau labai ryškų kontrastą, su vienu asmeniu, turėjus

http://www.delfi.lt/vasara/naujienos/skaityk/liemenelei-tare-ne-ir-stipriai-pasigailejo.d?id=65020533 Esu lengvai šokiruota šio straipsnio. Tikriausiai dėl to, kad pati keletą metų veik nenešioju liemenėlių - be jų man patogiau, ir, kas be ko, sveikiau (statistiškai liemenėlės nešiojimas pakelia riziką susirgti krūties vėžiu apie 10%). Tai, kas mane liūdina ir šokiruoja - kad liemenėlės nenešiojimas yra laikomas provokacija, maištavimu. Iš straipsnio aprašymo galima susidaryti nuomonę, jog žmogus be liemenėlės - tai žmogus be išvis jokių drabužių viršutinėje savo kūno dalyje, nuogas vaikštantis gatvėje. Tas gana keista, nes dažniausiai nedėviu net drabužių su iškirptėmis, ir dauguma atveju sunku apskritai pasakyti, kada žmogus be liemenėlės. Psichologės komentaras, kad tam tikros kūno vietos saugomos mylimiesiems man tik patvirtina įspūdį: be liemenėlės - tai be drabužių apskritai, nes mat, Tu jau iššaukiantis ir jau tą savo krūtinę visiems rodai. Apie nuogą krūtinę po palaidine:

Jau kurį laiką kartas nuo karto girdžiu iš žmonių faktą, kad "a la" reikia į kavą dėti bent lašą cukraus, nes tada sveikiau, kažkaip geriau įsisavina. Tai nutariau paskirti valandžikę ir galiausiai vis tiek pavyko išsiaiškinti: nieko tas cukrus kavai neduoda galbūt žmonės klaidingai teigia, kad cukrus padeda įsisavinti kofeiną ir dėl to gaunama daugiau energijos, bet taip būtų tik dėl to, kad cukrus a.k.a gliukozė skaidoma organizme pati suteikia energijos, ir su kava tai niekaip nesusiję kalorijų atžvilgiu kava sveikiausia be cukraus ir pieno, dedantis nemažai abiejų rekomenduojama peržiūrėti savo dienos mitybą - tai yra rimta kalorijų bomba ir, žinoma, nieko nėra baisesnio už kavą su sirupu sveikesnis cukraus variantas lieka medus, kadangi su dirbtiniais saldikliais, kurie rinkoje dar, palyginti, jaunas produktas, visgi, kaip supratau, dauguma tyrimų - saldiklių nenaudai O dabar - skanios kavos!

Kai, pasidaryti pertrauką nuo rašto darbų, išeini į parduotuvę kavos ir ledų. parsineši ledų ir šiaip maisto ir užsikaitęs vandens suvoki, jog neturi kavos, nes, žinoma, nenusipirkai. Pirma mintis - atgal į rūbus ir parduotuvę, bet penktas aukštas... Antra mintis - gal visgi nenumirsiu aš be tos kavos? Nutari, kad nenumirsi, bet iš tiesų - nežinai.

švinta dangus už lango spengia tyla durų už šaižus baltas tvyksnis vienu metu persmelkia du nesusiję jutimai: vienas labiau išdidus, kitas labiau sugadintas, jausme, esi toks didingas - priverti klysti ir kristi tautas, priverti busti ir degti tvyro dangus už lango drioskia tyla durų už

    Mažne pats geriausias dalykas pasaulyje yra dušas. Žinau, mano geriausių dalykų pasaulyje sąrašas keičiasi greičiau, negu kai kieno - pirštais nebadysim - sąračas, o tai - jau didelis pasiekimas. Bet juk ir natūralu, kad sakau tai tik ką išėjusi iš dušo, kuris atgaivina ir grąžina, atneša atgal į ramią namų erdvę.     Šiandien, taip netikėtai, kaip gegužę ateina vasara - pala, ne taip ir netikėtai -, atsidūriau Domanto Razausko (ir) grupės koncerte "Tamstoje". Nepaisant stebuklingo bilieto "pastatymo" (Gabija, Tu esi spindulėlis, ačiū, kai būsiu turtinga - grąžinsiu), iš paskos sekęs egzistencialistinis klausimas buvo "ar įpusėjus koncertą palikti erdvę ir eiti balsuoti autobusų, ar pasilikti ir tikėtis kažkokiu būdu grįžti?". Kadangi aš šeštadienio ryte dirbu tik nuo devintos ryto, nutariau, kad žymiai nuostabiau buvo pasilikti. (Neklauskit, pati savim didžiuojuosi).

Juokinga, bet šį įrašą paskatino parašyti pats faktas, kad mano aplinkoje milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip susiduria su plaukų pasikeitimų problemomis. Apie ką aš kalbu? Duosiu keletą vaizdžių ir abejingų nepaliekančių dialogų: - Galvoju nusikirpti plaukus. - Nekirpk, gailėsies!!! - Galvoju kirpti kirpčiukus. - Tau netiks, nekirpk, Tau taip labiau tinka. - Tau labiau tiko šviesi spalva.

    Taigi šiandien teko didžiulė garbė apturėti galimybę nueiti į Kamanių Šilelio "Viskas Teka" albumo pristatymą.     Nerašysiu daug istorinių - biografinių faktų, nes tuomet jau tektų užsiimti objektyviu tekstu - ir kur Tu gali nukišti savo emocijas taip greitai, iš po tokio nuostabaus vakaro? Net užmiršau, kad raiščius karts nuo karto sudiegia taip, kad nustoju eiti.

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik

skamba kaip eilės švelnios, labai švelnios eilės suveltos iš pienių pūkų ir trapaus išnešiojimo jų pavėjui ir su vėju keliaujančių žemės viršūnėm keliaujančių tavo rankovėm ir gulant po kojomis skamba kaip eilės pažadintos rytmečio rūko žolelių viršūnes apgaubusio kol aš sapnuoju kavą skamba kaip eilės beprotiškai nesuirusios šventovėm apsikabinusios šventovės ant tavo kūno skamba kaip katės murkiančios man ant kelių tyliai, beveik nepastebi garso skonis priglunda prie kojų ir pakelia kūną

ji ir mano įkvėpis ir mano atokvėpis mano tylos suvokimo viršūnė spengimas pušų viršūnės apačios pačios žemiausios apačios skardį ir žemę sujungianti virvė gali leistis žemyn gali leistis aukštyn nešamas nešamas srovių tavo upėje nešamas švelnių pavasario temperatūrų pats netyčia iš tūrio pavirsdamas dūmu labai geru dūmu dūmu, kuris užtrunka savaites įkvėpdamas iškvėpdamas atsikvėpdamas esi čia prie šio laužo kūrena jį tavo mintis tavo mintelės ir jų mintelės joms kartkartėm užmina pačią tvariausią mįslę ištvėrusią amžius, perkūniją akmenis, laužus ir žvėris ištvėrusią kojas ir jų negalėjimą kelti šio kūno prikelti šio kūno iš prarajos ištraukti jį skęstantį nerime nemokantį plaukti esantį ir įkvėpimuose ir atokvėpiuose nebežinantį ar jis yra jis ar ne tik nežinantį kokios čia natos ir kokios čia gairės nežinantį kelvinų ir ekspozicijos bet jaučiantį ranką priglaudusį prie šifono užuolaidų lyg už jų matydamas nuogą moterį priglaudusį ranką

Niekada gyvenime man, regis, iki šiandienos, neteko susidurti su situacija, kurioje mažuma ieško priekabių tolerantiškoje daugumos pusėje. Žinojau, kad tokie dalykai egzistuoja - ir dar turbūt ne tik filmuose, tačiau ir realybėje, kad gal yra vienas kitas afroamerikietis, kuris rasizmu gali apkaltinti visiškai niekuo dėtą paprastą mirtingąjį, bet šiandien aš tapau ultra dešiniųjų pažiūrų žmogumi, ir tai mane sukrėtė. Kai išgirsti tai iš žmogaus, kuris turėtų mokyti kitus tolerancijos, ypač - nes jam pačiam, kaip mažumai, to trūksta, ir staiga suvoki, kad Tu bendrauji su siena, nes Tavęs nesiklausoma, o po jau gan ilgo iki tol išvystyto dialogo argumentais tampa ir tokie dalykai, kaip mano draugai tavęs vengia tai pradedi rimtai susimąstyti apie tokius posakius apskritai. Aš nesu tobula, gal kažkam kažkur kokia mano citata pasirodė kaip "stūmimas", ypač internetinėje erdvėje ir atrodo panašu į diskriminaciją, tačiau, kai pati prie dalykų, kuriais dalinuosi, neišreiški