Rudeninis heitas

Ruduo, auksiniai lapai, lėkštos fotosesijos, svajonės apie tai, kad Zuokas įkristų į juodąją skylę, o autobuse iš to paties juokelio jau dvidešimt minučių arkliškai žviegianti mergina prarastų balsą...

Tai toks tobulas metas tapti labiau, negu visada, grumpy.

Ir apskritai, kokią fantastišką karjerą šitas katinas padarė vien su savo nuostabia snukio išraiška. Reiktų ir man iš jo mokytis, dabar jo šeimininkai turėtų įpirkti prabangios klasės konservus. 

Tie nuostabiai krintantys purvini ir ypatingai drėgni lapai duoda suprasti, kad visiem geras nebūsi, ir tada nusvyra rankos visą laiką stengtis - utopijai išnaudoti tiek laiko yra paprasčiausiai neapskaičiuojamai apmaudu. Neapskaičiuojamai.

Tada išmoksti atsukti raganišką žvilgsnį į moterį Franki vyninėj, kuri vidury koncerto kažką parodijuodama šalia jos esančiam vyrui skleidžia nepaaiškinamai aukštus šlykščiai ateiviškus garsus, perrėkiančius tuo metu ant scenos grojančius profesionalus, besidalinančius savo darbu ir fantastišku džiazu su visa sale. Atsukti žvilgsnį ir įkyriai žiūrėti kaip į paskutines prietrankas geras penkias minutes, kol galiausiai nutyla. Apsirengusi gerokai aristokratiškiau, nei aš (kokiais penkiolika kartų), ant veido dažais užsidėjusi antrą veidą, beje, tai padariusi gan profesionaliai, ji vis tiek nesugeba paslėpti giliai iš savo vidaus lendančios nekultūringos harpijos, nesusivokiančios, kur ji yra ir ką ten reikia veikti. Tada pamanau, kad net apsirengusi paprasčiau, nei dauguma ten buvusių žmonių, jaučiuosi labiau vietoje, negu turėtų jaustis ta moteris. 

Arba ta mergina autobuse, kuri jau visam autobusui nustojus kvatoti iš vaikino, kurį išsivedė kontrolė, leido savo žviegiantį juoką dar dvidešimt minučių, neapsakomai garsiai, ir galiausiai, pratęsti knygos skaitymui, aš tiesiog demonstratyviai užsikišau ausis, nes autobuse nebuvo tokios vietos, kur būtų galima kaip kitaip pabėgt nuo to siaubingo garso.

Vaikinas važiavo su moksleiviška vilniečio kortele, naudodamasis nuolaida, ir nesugebėjo pateikti kontrolei pažymėjimo, tuomet pradėjo aiškinti, kad neprivalo jo nešiotis, ir galiausiai pradėjo pasakoti, kad jis gali tiesiog parodyti pasą, nes jam šešiolika, ir dauguma šešiolikmečių eina (arba apsimeta, kad eina) į mokyklą. Kontrolei paprašius paso vaikinas atsikerta "tai aš neturiu čia su savim". Kalbai vystantis gana garsiu tonu visas autobusas pratrūksta juoku. Vaikino draugas atsisuka, sako "prisikalbėjai, ate" ir vaikiną išsiveda kontrolė. End of story.

Ir po kelių minučių važiavimo autobuse išsiskiria ypatingas žviegimo garsas, trunkantis dar dvidešimt  minučių - siaube, ne, prašau -, kartoju sau mintyse, bet kančia tęsiasi veik visą kelią. Raganiškai šįsyk nežiūriu, akivaizdu, mergina jaučiasi taip aukštai debesyse, kad čia jau ir LSD nieko nebegalėtų pridėt. 

Šiek tiek nustembu, kaip Lietuvoje klesti iliteračių ir ikultūračių bendruomenės, ir darosi baisu, bet duok Die, kad tik jų iš tiesų mažėtų. Moteriškoje giminėje iliteračių/ikultūračių bruožai turbūt pradeda vystytis tada, kai knygos ir žinios darosi mažiau svarbios, nei drabužiai ir kaukės, tfū, makiažas.

Todėl pati kartais pasidžiaugiu, kai pastebiu, kad jėgos svertai vėl persisvėrė ir ėmiau pirkti daugiau knygų, negu rūbų, kurie nors ir gražūs, akivaizdžiai manęs nepadarys intelektualesnės, bet galės ateiti su laiku, kai įsisavinsiu gaunamas žinias ir išmoksiu jas išleisti. Apskritai, žiūrėti paskaitas ir skaityti knygas man atrodo gerokai puikesnis laiko leidimo būdas, negu valandą dažytis ir rengtis prieš kur nors išeinant, nors, pripažįstu - retsykiais nutinka ir taip. Tuomet dažnai iš paskos seka ir kita kas - pavėluoju į renginį. Ir jeigu tas renginys yra sostinės dienos, kuriose praleidžiu R. Stankevičiaus poezijos skaitymą, tai gaunu gerą pamoką ir suprantu, kad tai buvo baisiausia, kas man tą dieną galėjo nutikti, ir dabar kenčiu bausmę. Nes Stankevičiaus tekstai yra kažkas nuostabaus, ir apie juos kalbėdama ir jais dalindamasi, kaip ir idėjomis, faktais apskritai, galiu praleisti daugiau laiko, nei šnekėdama apie jau išmestą Maybeline tušo buteliuką.

Nežinau, kas atsitinka vaikinams, tiems, kurie sustoję, įstrigę kažkur brendimo momente nutaria toliau nebeeiti, moteris ir toliau lieka tik sekso objektas, neturinti jokios kitos vertės, pasididžiavimo ženklas, nuosavybė. Tokie vėliau sukuria poras, kuriose gimsta iliteračių genų turintys vaikai, kuriems sunku ištrūkti iš tinklo.

O aš pati tuo metu jaučiu, kad šiemet mano studijos manęs netenkina ir pastarąsias kelias savaites pareigingai į jas nevaikštau, taupydama savo asmeninius ir neatperkamus nervus (nervinės ląstelės nėra baisiai greit atsinaujinantis resursas). Nepaisant viso savo idealizmo, kuris ten neturi kur dėtis, dar pastebiu, kad atsispyriau, susiradau kryptis, ir užuot studijoje fotografavusi mokyklos administraciją (net nežinau, kam čia labiau naudinga - studentams ar profesinei) noriu tą laiką sutaupyti ir eiti daryti būtent tų konkrečių dalykų, kuriuos noriu.

O bet tačiau kol kas mesti sulaiko kelios priežastys. Pirmoji - turiu mokyklos bibliotekos knygų. aš palauksiu, kol jas perskaitysiu. Tada atsiranda artimųjų ir draugų spaudimas, kuriems kažkodėl atrodo, kad svarbiausia - tai kad turėsiu kur tualete ant kamštinės lentos (taip, tualete mes turim kamštinę lentą užrašams) pasikabinti diplomą. Nes obviously, kas fotografijoj svarbiausia, tai diplomas. Ir kaip aš to nesugebėjau pamatyti?

Ir tada prasideda "palauk, taigi nebedaug liko, pabaik, nu".

Ir man tai tampa panašu į porą, kurioje vienas smurtauja, o kitam sakoma "nu nesiskirk dar, palauk, nu, taigi nebedaug liko". Nebedaug liko ir kas tada, kai jau viskas? "Nebedaug liko, nu, numirsi ir bus gerai, būsi pabaigus". Nes visi geriau už mane žino, kiek naudingi man bus šie metai, ir kaip svarbu man ten išmesti savo laiką. Todėl nuoširdžiai atsakau mažyčiu heitu ir ironija, nes nei vienas iš jų man negali pasakyti, kas bus po to, kai baigsiu. Turėsiu diplomą. Whaha! Fantastika! O tada? Ne, jei nori stoti į VDA, drąsiai užteks pirmųjų metų įgūdžių stojamajam išlaikyti, o jeigu esi durnas, nepadės nei diplomas. Šiom dienom paaiškėjo, kad net ir suklastoti diplomai nepadeda. Kultūros viceministras, Jėzau tu mano! Ir ne, aš kol kas neplanuoju stot į VDA. Aš norėti fotografuoti ir aš sėkmingai tai daryti. O be to, dar ir brandos atestatą nesuklastotą turiu, išvis pasaka.

Galvoju, artimieji numirs, pagalvoję, kad vargšė Indrutė ir vėl liko be mokslo, pražuvėlė, ką ji darys gyvenime. Tai gerai, kad tam atpirkti pažįstu žmonių, metusių studijas tris - keturis kartus, ir sėkmingai su tuo gyvenančių. Nes nesiekiant mediko profesijos išgyventi drąsiai galima ir be diplomo. Net ir už jį yra svarbesnių dalykų.

Bent jau moku rašyti ir nežviegti džiazo vakare, bei prilaikyti savo balsą troleibuse. Kai kurie iš to nemokančių žmonių nė neįsivaizduoja, kaip labai jie sišsiskiria. Geriau, vietoj savaitgalio gėrimo, išbandytų knygą, vis būtų šiokia tokia atrakcija. Nesugebėti teisingai rašyti daugumos žodžių ir nejusti dėl to diskomforto, žiūrėti į visus kitus su "o kas man jie, man px" žvilgsniu ir leisti visiems į save žiūrėt iš aukšto - va čia tai pasiaukojimas. Su klaidomis parašyti tekstai palieka gerokai prastesnę nuomonę apie autorių ir yra mažiau patikimi. Taip, tai yra moksliškai įrodytas faktas.

Sakyti tai teksto gale ironiška - tie, kurie nesugeba rašyti, dažniausiai nesugeba ir skaityti. Jiems šis tekstas turėtų būt paprasčiausiai per ilgas.

Tiek heito šiai nuostabiai rudens dienai.