Furgonėlis Dangaus

   Mano kairė ranka išvagota nedidelių baltų rėžių. Jie tęsiasi nuo riešo iki dilbio (ossa antebrachii) vidurio. Dauguma jų dabar jau nežymūs, keletas labai plonyčių, bet tiesiai išbrėžtų linijų, vienas išpjaustytas kryželis. Dauguma jų dilbio apačioje, bene toje vietoje, kurią dedame ant stalo, kai norime atsiremti alkūne, rašydami ar naršydami internete. Dešinė mano ranka randuota paėjus kiek toliau nuo riešo (carpals), viršutinėje dilbio dalyje, padėjus ranką ant stalo trys randai matosi ryškiai, jie storesni, nors nepamenu, kad kuris nors kada būtų labai stipriai kraujavęs. Matyt, jie tiesiog taip sugijo. Ir daugybė mažų. Ne, aš ne kairiarankė. Taip, kai kuriuos dalykus galiu daryt abiem rankomis arba prioritetą teikiu kairei, kai man atrodo natūralu. Nors tai turbūt ne tie klausimai, kurie kyla pirmiausiai.     Paauglystėje tai tiesiog buvo aplink, man mėtantis su gotais, emo ir metalistais. Kai kurie vaikai taip darydavo. Negalėčiau atsiminti pirmo ...

Yra dviejų rūšių narkotikai: narkotikai ir utopiniai narkotikai. Šiandien mano interesą patraukė būtent pastarieji. Idėja įrašui kilo jau senokai, tik vis gromuliavosi ir artikuliavosi, ir dar dabar nėra sustojusi to daryti, jos sakiniai, išraiškos ir mintys kinta kiekvieną sekundę. Narkotikų utopija - ajaveska (neįmanoma rasti, kaip tai vadinama lietuviškai, originalas ayahuasca ) ir žolė ( marihuana:   indiga ir sativa ). Dvi stebuklingos, natūralios, priklausomybės nekeliančios, šventosios žolės. Veik tokios šventos, kad baigia tapti visiškai mainstream'u , tokios sveikos ir lengvos, kad jau veik ne narkotikai, jų poveikis, mat, ne tik nežalingas, bet ir tampa vaistu nuo visų įmanomų ligų (taip, net ir psichologinių). Visi dalykai turi pliusų ir minusų, absoliučiai visi, ir todėl vien tikėjimas, kad kažkas turi tik vieną iš tų pusių, pats savaime yra neblaivus ir nesveikas. Pro rožinius akinius žiūrėti į  verdamas ar smilkstančias haliucinogenines medžiagas yr...

Štai taip vadinasi šis mano įrašas. Simboliškiau nebegali būti. Kepa bulvės, katės kramsnoja traškų maistą. Nereikalingi žmonės - atrodo, aktuali tema, atrodo, visa jau iškalbėta: visi senukai, vežami į miškus ir pensionatus, visi abortai, visi vaikų globos namai. Būtent apie šiuos visuomenės sluoksnius šiandien aš ir nekalbėsiu. Tai yra žmonės, kuriems nori padėt kiekvienas, turintis minkštesnę širdį. Kalbėsiu apie žmones, kuriems tikrai mažiau visuomenės randa net mažytį norą padėti, ir dar mažesnė dalis išties padeda. Tai - žmonės, kurių nepavadinsi nė garbaus amžiaus žmonėmis, paprastai kas nors tarp trisdešimties ir penkiasdešimties, kas turi jau "neperauklėjamą" charakterį. Dažniausiai girtaujantys žmonės. Į tokius žmones yra numojama ranka, arba jie tampa visiškais daiktais visuomenėje (o galbūt šie du dalykai šiuo atveju yra ir visiškai tas pat). Suprantu, kad galbūt neverta liepti kiekvienam apsidairyti ir gelbėti visiškai kiekvieną asmenį, matytą pirmą ir nepir...