Štai taip vadinasi šis mano įrašas. Simboliškiau nebegali būti.
Kepa bulvės, katės kramsnoja traškų maistą.
Nereikalingi žmonės - atrodo, aktuali tema, atrodo, visa jau iškalbėta: visi senukai, vežami į miškus ir pensionatus, visi abortai, visi vaikų globos namai. Būtent apie šiuos visuomenės sluoksnius šiandien aš ir nekalbėsiu. Tai yra žmonės, kuriems nori padėt kiekvienas, turintis minkštesnę širdį.
Kalbėsiu apie žmones, kuriems tikrai mažiau visuomenės randa net mažytį norą padėti, ir dar mažesnė dalis išties padeda.
Tai - žmonės, kurių nepavadinsi nė garbaus amžiaus žmonėmis, paprastai kas nors tarp trisdešimties ir penkiasdešimties, kas turi jau "neperauklėjamą" charakterį. Dažniausiai girtaujantys žmonės. Į tokius žmones yra numojama ranka, arba jie tampa visiškais daiktais visuomenėje (o galbūt šie du dalykai šiuo atveju yra ir visiškai tas pat).
Suprantu, kad galbūt neverta liepti kiekvienam apsidairyti ir gelbėti visiškai kiekvieną asmenį, matytą pirmą ir nepirmą kartą. Tačiau reikalai yra tokie: tokiems žmonėms nebepadeda absoliučiai niekas. Lengva yra nusiųsti žmogų pas psichologą, lengva išsiųsti namo, iš kur atvažiavo, dar lengviau - jei girtas, palikt už durų.
Tačiau net ir praėjęs visus psichologo seansus žmogus yra reikalingas palaikymo ir bendravimo. Ne iš psichologo ir ne iš prieš nosį užtrenktų durų. Gavęs turimas žinias jis privalo ne tik turėti, jis privalo jas taikyti socialioje aplinkoje, kontakte su kitais asmenimis, su tais, su kuriais šiaip bendrautų, su tais, su kuriais bendravo prieš tai. Ir tai nėra psichologo kabineto aplinka.
Apleidžiami net kraujo broliai, kraujo sesės: "tam tai jau niekas nepadės", "berazumis čia mum gyvenimą gadina" ir panašiai. Bet ar ne žema, jei vienas ramus šeimyninis vakaras yra svarbesnis nei gyvybė žmogaus, palikto už durų.
Dabar patys tinkamiausi orai apie tai rašyti: drėgna, jau visa para, kai šitaip linoja Šiauliuose. Teko matyti ne vieną tokį atvejį per savo gyvenimą, kai toks žmogus neįsileidžiamas, varinėjamas, kaip masiškai persiunčiamų laiškų grandinė: "eik namo", "eik iš kur atėjęs", "miegok už durų", "nesirodyk akyse". Kur eiti tokiam žmogui? Ar jis būtų čia ir dabar, jei ten iš kur atėjo, juo būtų kas nors pasirūpinę? Net tinkamai išspirti tokio žmogaus iš namų, atiduoti visus jo daiktus, nesugebama: šiame urbanizuotame pasaulyje tas, matyt, kainuoja ryškiai per daug laiko. Ryte reikia atsikelt, nusipraust, papusryčiaut, būtinai pažiūrėt rytines žinias, lėtai pasidažyti, pusvalandį knistis spintoje ką apsirengt ir gink dieve nepavėluot į darbą!
Na, o kad vakare žmogus baladojasi už durų... "aš jam aną vakarą sakiau" sako. Sakė, girtam kaip pėdas. Kur žmogiškumas? Ne tik kad pagalbos rankos neištiesti, žmonės tyngi terliojimuisi žmogų dorai išmest iš ryto paskirti penkias minutes. Tokiam niekas nepaaiškinama, nes jis, mat berazumis, gadinantis mūsų gyvenimą, arba jis juk pats žino kodėl, arba taip tokiam ir reikia. Ir stumia tuos žmones, kol jie nusigyvena iki tų, kuriuos matom miegančius ant suolelio autobusų stotelėse. Mes patys kuriame tokią visuomenę. Už ko griebtis silpnam žmogui, kuris neturi nei vieno šiaudo pasirinkime? Vienas žmogus prieš sistemą. Tokioje santvarkoje visuomenėje ilgai neišgyvensi.
Taip, galima statyti trobelę miške, auginti natūrinį ūkį ir praustis upėj, tačiau tokiam žingsniui žmogus turi būt dvasingas, mąstantis, motyvuotas, jis turi žinot ką ir kodėl daro.
O tai, ką išdarinėja tie, kurie turėtų būti rimtai sąmoningi žmonės, yra maksimaliai už vaizduotės ribų. Pasikviečia kartu pagyventi žmogų, kuris, žino, kad turi problemų su, tarkim alkoholiu, ir patys prie jo akių sėdi ir geria. Kam būtų lengva atsisakyt, neįkliūt? Atsigeria, ir vėl iš naujo iš naujo iš naujo... O baisiausia, kad iš tokio, užuot su juo bendravus, stengųsis jam padėt, prašoma tokių dalykų, kurių jis tiesiog negali įvykdyti. "Arba visai meti gerti, arba keliauji lauk". Toks jausmas, kad tokiam žmogui gėrimas - tai grynas malonumas. Va, aš čia visus panervuosiu, va, pralinksmėsiu, išgersiu... Juk tas žmogus dažniausiai nė pats nežino, kodėl geria, nors priežastys aiškiai yra. Alkoholiko savigarba dažniausiai ir taip mikroskopinė, palikdami už durų inkšt kaip kokį šunį jūs jam tikrai nepadedat nieko apmąstyt. Nebent kažkokiais magiškais būdais (priklausomi žmonės jų suranda visada ir įvairių) susirasti ko užgert, užrūkyt, užvartot.
Kuri žmogiškojo žmogaus dalis atsakinga už tokį elgesį? Toji legendinė "kol turim nevertinam", ar toji, kuriai kabelinės pažiūrėjimas už žmogaus gyvybę svarbesnis?
Anais metais palaidojom vieną netolimą giminę, šiemet meldžiuosi, kad nebūtų naujų laidotuvių.
Joks žmogus nėr iš prigimties blogas. Girtas nelygu blogas. Ir juo labiau, tai, ką prikrečia girtas, jei kyla ir tokių problemų. Ką mes darome, kad taip neatsitiktų? Kad išvengtume nemalonaus bendravimo? Kad išvengtume kažkokių nesąmoningų to žmogaus veiksmų? Mes nesiekiame jo sustabdyti. Mes užtrenkiam duris.
Toliau manykis kaip nori. Tavo reikalas. Va, aš turiu ramų vakarą. Už tai ir išgerkim (kas arbatos, kas...).
Žmonijoj ir taip didžiulis susvetimėjimas, kad praeiviui, krentančiam gatvėj, greitosios niekas iškviest nesugeba. Bet kai užtrenki duris kraujo broliam ir sesėm, žmonėm, su kuriais gyvenai n metų, savo draugam ir t.t. "jis man ne draugas" - gal ir tikrai nedraugas, jei šitiek laiko iki kritinės ribos nepastebėta, kad žmogus turi problemų. Kai akcentuojama tik ta dalis, kad nemalonu kažką daryt, kad girtas jis nemaloniai elgiasi, vemt verčia. Niekam neateina į galvą, kad tam žmogui, pačiam žmogui, yra
TŪKSTANTĮ KARTŲ NEMALONIAU.
Šiuo įrašu neagituoju nieko daryt. Jei perskaitėte - tai buvo mano tikslas. Nepriimkit už gryną pinigą, pagalvokit, ką apie tai manot, kiek matėt tokių situacijų ir tokių žmonių, kuriems tiesiog nėra kur eiti, ir pasidarykit išvadas apie tai patys.
Kepa bulvės, katės kramsnoja traškų maistą.
Nereikalingi žmonės - atrodo, aktuali tema, atrodo, visa jau iškalbėta: visi senukai, vežami į miškus ir pensionatus, visi abortai, visi vaikų globos namai. Būtent apie šiuos visuomenės sluoksnius šiandien aš ir nekalbėsiu. Tai yra žmonės, kuriems nori padėt kiekvienas, turintis minkštesnę širdį.
Kalbėsiu apie žmones, kuriems tikrai mažiau visuomenės randa net mažytį norą padėti, ir dar mažesnė dalis išties padeda.
Tai - žmonės, kurių nepavadinsi nė garbaus amžiaus žmonėmis, paprastai kas nors tarp trisdešimties ir penkiasdešimties, kas turi jau "neperauklėjamą" charakterį. Dažniausiai girtaujantys žmonės. Į tokius žmones yra numojama ranka, arba jie tampa visiškais daiktais visuomenėje (o galbūt šie du dalykai šiuo atveju yra ir visiškai tas pat).
Suprantu, kad galbūt neverta liepti kiekvienam apsidairyti ir gelbėti visiškai kiekvieną asmenį, matytą pirmą ir nepirmą kartą. Tačiau reikalai yra tokie: tokiems žmonėms nebepadeda absoliučiai niekas. Lengva yra nusiųsti žmogų pas psichologą, lengva išsiųsti namo, iš kur atvažiavo, dar lengviau - jei girtas, palikt už durų.
Tačiau net ir praėjęs visus psichologo seansus žmogus yra reikalingas palaikymo ir bendravimo. Ne iš psichologo ir ne iš prieš nosį užtrenktų durų. Gavęs turimas žinias jis privalo ne tik turėti, jis privalo jas taikyti socialioje aplinkoje, kontakte su kitais asmenimis, su tais, su kuriais šiaip bendrautų, su tais, su kuriais bendravo prieš tai. Ir tai nėra psichologo kabineto aplinka.
Apleidžiami net kraujo broliai, kraujo sesės: "tam tai jau niekas nepadės", "berazumis čia mum gyvenimą gadina" ir panašiai. Bet ar ne žema, jei vienas ramus šeimyninis vakaras yra svarbesnis nei gyvybė žmogaus, palikto už durų.
Dabar patys tinkamiausi orai apie tai rašyti: drėgna, jau visa para, kai šitaip linoja Šiauliuose. Teko matyti ne vieną tokį atvejį per savo gyvenimą, kai toks žmogus neįsileidžiamas, varinėjamas, kaip masiškai persiunčiamų laiškų grandinė: "eik namo", "eik iš kur atėjęs", "miegok už durų", "nesirodyk akyse". Kur eiti tokiam žmogui? Ar jis būtų čia ir dabar, jei ten iš kur atėjo, juo būtų kas nors pasirūpinę? Net tinkamai išspirti tokio žmogaus iš namų, atiduoti visus jo daiktus, nesugebama: šiame urbanizuotame pasaulyje tas, matyt, kainuoja ryškiai per daug laiko. Ryte reikia atsikelt, nusipraust, papusryčiaut, būtinai pažiūrėt rytines žinias, lėtai pasidažyti, pusvalandį knistis spintoje ką apsirengt ir gink dieve nepavėluot į darbą!
Na, o kad vakare žmogus baladojasi už durų... "aš jam aną vakarą sakiau" sako. Sakė, girtam kaip pėdas. Kur žmogiškumas? Ne tik kad pagalbos rankos neištiesti, žmonės tyngi terliojimuisi žmogų dorai išmest iš ryto paskirti penkias minutes. Tokiam niekas nepaaiškinama, nes jis, mat berazumis, gadinantis mūsų gyvenimą, arba jis juk pats žino kodėl, arba taip tokiam ir reikia. Ir stumia tuos žmones, kol jie nusigyvena iki tų, kuriuos matom miegančius ant suolelio autobusų stotelėse. Mes patys kuriame tokią visuomenę. Už ko griebtis silpnam žmogui, kuris neturi nei vieno šiaudo pasirinkime? Vienas žmogus prieš sistemą. Tokioje santvarkoje visuomenėje ilgai neišgyvensi.
Taip, galima statyti trobelę miške, auginti natūrinį ūkį ir praustis upėj, tačiau tokiam žingsniui žmogus turi būt dvasingas, mąstantis, motyvuotas, jis turi žinot ką ir kodėl daro.
O tai, ką išdarinėja tie, kurie turėtų būti rimtai sąmoningi žmonės, yra maksimaliai už vaizduotės ribų. Pasikviečia kartu pagyventi žmogų, kuris, žino, kad turi problemų su, tarkim alkoholiu, ir patys prie jo akių sėdi ir geria. Kam būtų lengva atsisakyt, neįkliūt? Atsigeria, ir vėl iš naujo iš naujo iš naujo... O baisiausia, kad iš tokio, užuot su juo bendravus, stengųsis jam padėt, prašoma tokių dalykų, kurių jis tiesiog negali įvykdyti. "Arba visai meti gerti, arba keliauji lauk". Toks jausmas, kad tokiam žmogui gėrimas - tai grynas malonumas. Va, aš čia visus panervuosiu, va, pralinksmėsiu, išgersiu... Juk tas žmogus dažniausiai nė pats nežino, kodėl geria, nors priežastys aiškiai yra. Alkoholiko savigarba dažniausiai ir taip mikroskopinė, palikdami už durų inkšt kaip kokį šunį jūs jam tikrai nepadedat nieko apmąstyt. Nebent kažkokiais magiškais būdais (priklausomi žmonės jų suranda visada ir įvairių) susirasti ko užgert, užrūkyt, užvartot.
Kuri žmogiškojo žmogaus dalis atsakinga už tokį elgesį? Toji legendinė "kol turim nevertinam", ar toji, kuriai kabelinės pažiūrėjimas už žmogaus gyvybę svarbesnis?
Anais metais palaidojom vieną netolimą giminę, šiemet meldžiuosi, kad nebūtų naujų laidotuvių.
Joks žmogus nėr iš prigimties blogas. Girtas nelygu blogas. Ir juo labiau, tai, ką prikrečia girtas, jei kyla ir tokių problemų. Ką mes darome, kad taip neatsitiktų? Kad išvengtume nemalonaus bendravimo? Kad išvengtume kažkokių nesąmoningų to žmogaus veiksmų? Mes nesiekiame jo sustabdyti. Mes užtrenkiam duris.
Toliau manykis kaip nori. Tavo reikalas. Va, aš turiu ramų vakarą. Už tai ir išgerkim (kas arbatos, kas...).
Žmonijoj ir taip didžiulis susvetimėjimas, kad praeiviui, krentančiam gatvėj, greitosios niekas iškviest nesugeba. Bet kai užtrenki duris kraujo broliam ir sesėm, žmonėm, su kuriais gyvenai n metų, savo draugam ir t.t. "jis man ne draugas" - gal ir tikrai nedraugas, jei šitiek laiko iki kritinės ribos nepastebėta, kad žmogus turi problemų. Kai akcentuojama tik ta dalis, kad nemalonu kažką daryt, kad girtas jis nemaloniai elgiasi, vemt verčia. Niekam neateina į galvą, kad tam žmogui, pačiam žmogui, yra
TŪKSTANTĮ KARTŲ NEMALONIAU.
Šiuo įrašu neagituoju nieko daryt. Jei perskaitėte - tai buvo mano tikslas. Nepriimkit už gryną pinigą, pagalvokit, ką apie tai manot, kiek matėt tokių situacijų ir tokių žmonių, kuriems tiesiog nėra kur eiti, ir pasidarykit išvadas apie tai patys.
Komentarai
Rašyti komentarą