Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad mano diena prasideda taip: atsikeliu, apsivelku purviniausią megztinį, prieš išeidama iš namų batus pavolioju gėlių vazone, kad neatrodytų nauji ir išeinu miestan (prieš tai, žinoma, susiveliu plaukus) pasiklausyti, kaip iš manęs juoksis.
Ne, deja, dėl to, kad nepritariu grožio kultui, nebūtinai taip elgiuosi. Tiesiog taip jau nutinka, kad batus nusivaksuoju kas porą savaičių ir namie auga dvi mielos gyvybės - katytės - kurios verčia mano paltą beveik kailiniais. Ir aš neignoruoju to, aš tiesiog neskiriu tam labai daug dėmesio. Mieliau išmesiu paltą, negu kates, nematau tame problemos, tai yra gyvybė.
Man smagiau iš ryto anksti atsikėlus bėgti pasitikti saulės, negu svarstyt, ką žmonės pamanys, pamatę mane su plaukuotu paltu, tada kraut į kelnes dėl to, ir kol valysiuos paltą pražiopsot patekančią saulę.
Ne tos vertybės pas mane, atsiprašau. Esu impulsyvus žmogus. Sako tinkamės už dvidešimt minučių, sakau gerai. Būna visko. Kas tos dvidešimt minučių mieste? Nueit į wc, kasnį į burną įsidėt ir lėkt.. Ne daugiau.
Sako važiuojam į Gataučius, sakau gerai. Sako, nakvojam Gataučiuose, sakau gerai. Geros kompanijos į nepriekaištingą moterišką išvaizdą nekeičiu ir nekeisiu. Man svarbiau nuėjus į koncertą jį išgirsti, pajusti, o ne gražiai atrodyti.
Ir į miestą ne to išeinu. Išeinu kažkur nueit, išeinu pasivaikščiot, ne visiem pasirodyt, kaip gražiai atrodau.
Galų gale, nesijaučiu kam nors privalanti įrodinėt, kad esu moteris, vien dėl to, kad, pvz, nesidažau. Grožio kultus lygiai taip keičiu į gamtą. Fyfa į žygį neišeis, o po mišką vaikščios ant mylimojo marozo rankų.
Man patinka liest kojom žemę, patinka trumpint kelią per tvoras ir laukus - nieko nemoteriško čia nematau. Galų gale, ant žemės nenusileidęs miške ir gėlės nepaliesi.
Kai dauguma gyveno kaimuose, moters darbas tikrai ne dažytis buvo, ale visi vyrą nuo moters atskirdavo.
Ir pati nesijaučiu tokia sumaišoma. Galų gale, net jei ir jausčiausi? Kam visam pasauliui tą savo moteriškumą akcentuoti? Jį ugdausi (man svarbiausia išvis ne išorė) tam, kurį myliu, su kuriuo gyvensiu. Tai ne kiekvienas praeivis gatvėje ir kreivai nužiūrinti batų pardavėja.
Kartą, kai buvau gal ketvirtokė, su drauge supomės kieme. Laiptais nulipo pagyvenusi moteris neaiškiai rožiniais plaukais. Nepamenu dabar, ką tiksliai mes susikuždėjom (ir ji tai išgirdo ir pakomentavo, kad negražu), tačiau kažką negražaus tikrai pasakėm. Ir dabar suvokiu, kad žmonės įsižeidžia už tokius dalykus visai ne todėl, kad kažkam negražūs pasirodė. Kokią teisę praeivis turi teisti pro šalį einantį žmogų? Ar informacija, kad kažkieno plaukai rožiniai, daugiau už visą kitą pasako apie tąjį žmogų? Ar tas svarbiausia?
Manęs nemėgsta nemaža dalis mokyklos, nematau net ir tame problemų. Jei jie kažką apie mane nutaria su manimi nepabendravę, argi aš galiu kuo padėti?
AR JEI RYTOJ APSIRENGSIU KITAIP, MANO ŠIRDIS PASIKEIS?
Nepripadlaižiausi visiems, nėr tiek laiko gyvenime. Net normalesniems dalykams sunkiai to laiko tiek atsiranda, visą gyvenimą kasdien lovą pasikloti ar iš ryto išsiplauti puodelį. Kodėl turėčiau švaistyti laiką žmonėms, kurie nutaria, kas Tu, dar su Tavim nepabendravęs? Taip, yra tam tikros progos, kai šioj visuomenėj privalai rengtis tam tikrais drabužiais. Aš dėl to nei graužiuos nei skundžiuos. Tos progos ne kasdien, kol kas vis dar turiu teisę į laisvalaikį.
Neturiu nieko prieš moteriškus apdarus: apie 70proc.mano garderobo sudaro suknelės ir sijonai. O va, su batais kitaip, ir dėl to vyru nesijaučiu. Turint ribotus finansus ir didžiulę koją, patikėkit manim, šiam pasauly nėr lengva nusipirkt moteriškus batus. Štai, šiandien nusipirkau batelius, iš kokių 5val vaikštynių iš esmės... tiko vieni, dėl kurių ir tai nebuvau tikra. Nes ne visi uždirba milijonus, ir tai normalu. Ne visiem ir visi batai įtinka.
Iš grožio ir patogumo renkuosi antrąjį, pykti nepykę ant manęs. Susitikimai už 20minučių man šventi. Šventa ir ryte po tūso veidą nusiprausti - kaip gaivu ir gera tada! mieliau pasiimu į tūsą su savimi švarius marškinius, kuriuos ryte persirengus jaučiuosi tobulai ir gaiviai, negu porą didžiulių kosmetinių su savimi, plius akių makiažo valiklius ir vatos, blah blah blah etc.
Turbūt nė antrų pėdkelnių gyvenime nesu su savimi dėl visa ko pasiėmusi. Ir tuo didžiuojuos, nes lieka vietos normaliems daiktams. Knygoms, fotoaparatams, sąsiuviniams, marškiniams, buteliukui vandens. Ir kai kur nors keliauju, tikrai džiaugiuos dažniausiai naudojanti kuprines: į tašę tiek nei prisidėsi, nei paneši, nei stuburą tiesų išlaikysi, nei susirasi ką nors. Jeigu neturi kelių šimtų gerai tašei. Ir aš neturiu. Kaip moteriškos lyties atstovė, esu susiformavusi mintyse įv aizdį, kuris man gražus ir kuriuo sekčiau. Kol neuždirbu milijonų, man tiesiog neišeina. Ir aš ne prieš pabūti lanksčia, nes tai nėra vienintelė alternatyva.
Jei nesidažau, tai gal ir vaikų neišgimdysiu? Nemylėsiu ir tinkamai neužauginsiu? Keista man. Iš mergaičių dauguma tikisi mis pasaulių. KAs, kad visi esam mis, ir missis, ir mister pasauliai. Visi iki vieno, mano nuomone, visi gražūs, visi nuostabūs, ir, be abejo, visi po ta pačia saule gimę.
Žmogus apskritai aukščiau lyties, tautybės ir t.t. yra man. Turiu draugą japoną, kuris buvo įkalbinėjamas kaip japonas važiuoti padėti tvarkyti žemės drebėjimo sujauktų teritorijų. Vadinas, jei ne japonas, ne vieta man ten?
Niekad savo vidaus neiškeisčiau į prestižišką savo išorę. Ir, be abejo, žmogiškumo. Faktas, kad mąstau, man svarbesnis už aukštakulnius, faktas, kad myliu - už tai, kad esu moteris.
Niekam neprivalau to įrodinėt. Negi manęs nemylės, jeigu vaikščiosiu plačiu megztiniu? Ne vieną ir ne dvi moteris tokias pažįįstu, į nemoteris man jos dėl to nepasirodo nepanašios. O mano grožio nusipelno tie, kurie lieka. Ne tie, kurie kikena mokyklos koridoriuj (o jie gražūs), ne tie, kurie kreivai nužiūri parduotuvėj. Tie, kurie myli. Mane gražią jie ir gauna, kad ir kaip atrodyčiau.
Manęs su mano mylimuoju kol kas dar nieks nesumaišė, nors jis pusilgiais plaukais ("juk nedera vyrui!!!"), o aš visą žiemą pravaikščiojau su vyriškais batais.
Nenusilaužiau kojų užtat, ir vis dar mėgstu išeit pasivaikščiot.
Tiek tų kronikų, visi žmonės yra gražūs. Mažais ar nemažais žingsneliais jie vaikšto.
Ne, deja, dėl to, kad nepritariu grožio kultui, nebūtinai taip elgiuosi. Tiesiog taip jau nutinka, kad batus nusivaksuoju kas porą savaičių ir namie auga dvi mielos gyvybės - katytės - kurios verčia mano paltą beveik kailiniais. Ir aš neignoruoju to, aš tiesiog neskiriu tam labai daug dėmesio. Mieliau išmesiu paltą, negu kates, nematau tame problemos, tai yra gyvybė.
Man smagiau iš ryto anksti atsikėlus bėgti pasitikti saulės, negu svarstyt, ką žmonės pamanys, pamatę mane su plaukuotu paltu, tada kraut į kelnes dėl to, ir kol valysiuos paltą pražiopsot patekančią saulę.
Ne tos vertybės pas mane, atsiprašau. Esu impulsyvus žmogus. Sako tinkamės už dvidešimt minučių, sakau gerai. Būna visko. Kas tos dvidešimt minučių mieste? Nueit į wc, kasnį į burną įsidėt ir lėkt.. Ne daugiau.
Sako važiuojam į Gataučius, sakau gerai. Sako, nakvojam Gataučiuose, sakau gerai. Geros kompanijos į nepriekaištingą moterišką išvaizdą nekeičiu ir nekeisiu. Man svarbiau nuėjus į koncertą jį išgirsti, pajusti, o ne gražiai atrodyti.
Ir į miestą ne to išeinu. Išeinu kažkur nueit, išeinu pasivaikščiot, ne visiem pasirodyt, kaip gražiai atrodau.
Galų gale, nesijaučiu kam nors privalanti įrodinėt, kad esu moteris, vien dėl to, kad, pvz, nesidažau. Grožio kultus lygiai taip keičiu į gamtą. Fyfa į žygį neišeis, o po mišką vaikščios ant mylimojo marozo rankų.
Man patinka liest kojom žemę, patinka trumpint kelią per tvoras ir laukus - nieko nemoteriško čia nematau. Galų gale, ant žemės nenusileidęs miške ir gėlės nepaliesi.
Kai dauguma gyveno kaimuose, moters darbas tikrai ne dažytis buvo, ale visi vyrą nuo moters atskirdavo.
Ir pati nesijaučiu tokia sumaišoma. Galų gale, net jei ir jausčiausi? Kam visam pasauliui tą savo moteriškumą akcentuoti? Jį ugdausi (man svarbiausia išvis ne išorė) tam, kurį myliu, su kuriuo gyvensiu. Tai ne kiekvienas praeivis gatvėje ir kreivai nužiūrinti batų pardavėja.
Kartą, kai buvau gal ketvirtokė, su drauge supomės kieme. Laiptais nulipo pagyvenusi moteris neaiškiai rožiniais plaukais. Nepamenu dabar, ką tiksliai mes susikuždėjom (ir ji tai išgirdo ir pakomentavo, kad negražu), tačiau kažką negražaus tikrai pasakėm. Ir dabar suvokiu, kad žmonės įsižeidžia už tokius dalykus visai ne todėl, kad kažkam negražūs pasirodė. Kokią teisę praeivis turi teisti pro šalį einantį žmogų? Ar informacija, kad kažkieno plaukai rožiniai, daugiau už visą kitą pasako apie tąjį žmogų? Ar tas svarbiausia?
Manęs nemėgsta nemaža dalis mokyklos, nematau net ir tame problemų. Jei jie kažką apie mane nutaria su manimi nepabendravę, argi aš galiu kuo padėti?
AR JEI RYTOJ APSIRENGSIU KITAIP, MANO ŠIRDIS PASIKEIS?
Nepripadlaižiausi visiems, nėr tiek laiko gyvenime. Net normalesniems dalykams sunkiai to laiko tiek atsiranda, visą gyvenimą kasdien lovą pasikloti ar iš ryto išsiplauti puodelį. Kodėl turėčiau švaistyti laiką žmonėms, kurie nutaria, kas Tu, dar su Tavim nepabendravęs? Taip, yra tam tikros progos, kai šioj visuomenėj privalai rengtis tam tikrais drabužiais. Aš dėl to nei graužiuos nei skundžiuos. Tos progos ne kasdien, kol kas vis dar turiu teisę į laisvalaikį.
Neturiu nieko prieš moteriškus apdarus: apie 70proc.mano garderobo sudaro suknelės ir sijonai. O va, su batais kitaip, ir dėl to vyru nesijaučiu. Turint ribotus finansus ir didžiulę koją, patikėkit manim, šiam pasauly nėr lengva nusipirkt moteriškus batus. Štai, šiandien nusipirkau batelius, iš kokių 5val vaikštynių iš esmės... tiko vieni, dėl kurių ir tai nebuvau tikra. Nes ne visi uždirba milijonus, ir tai normalu. Ne visiem ir visi batai įtinka.
Iš grožio ir patogumo renkuosi antrąjį, pykti nepykę ant manęs. Susitikimai už 20minučių man šventi. Šventa ir ryte po tūso veidą nusiprausti - kaip gaivu ir gera tada! mieliau pasiimu į tūsą su savimi švarius marškinius, kuriuos ryte persirengus jaučiuosi tobulai ir gaiviai, negu porą didžiulių kosmetinių su savimi, plius akių makiažo valiklius ir vatos, blah blah blah etc.
Turbūt nė antrų pėdkelnių gyvenime nesu su savimi dėl visa ko pasiėmusi. Ir tuo didžiuojuos, nes lieka vietos normaliems daiktams. Knygoms, fotoaparatams, sąsiuviniams, marškiniams, buteliukui vandens. Ir kai kur nors keliauju, tikrai džiaugiuos dažniausiai naudojanti kuprines: į tašę tiek nei prisidėsi, nei paneši, nei stuburą tiesų išlaikysi, nei susirasi ką nors. Jeigu neturi kelių šimtų gerai tašei. Ir aš neturiu. Kaip moteriškos lyties atstovė, esu susiformavusi mintyse įv aizdį, kuris man gražus ir kuriuo sekčiau. Kol neuždirbu milijonų, man tiesiog neišeina. Ir aš ne prieš pabūti lanksčia, nes tai nėra vienintelė alternatyva.
Jei nesidažau, tai gal ir vaikų neišgimdysiu? Nemylėsiu ir tinkamai neužauginsiu? Keista man. Iš mergaičių dauguma tikisi mis pasaulių. KAs, kad visi esam mis, ir missis, ir mister pasauliai. Visi iki vieno, mano nuomone, visi gražūs, visi nuostabūs, ir, be abejo, visi po ta pačia saule gimę.
Žmogus apskritai aukščiau lyties, tautybės ir t.t. yra man. Turiu draugą japoną, kuris buvo įkalbinėjamas kaip japonas važiuoti padėti tvarkyti žemės drebėjimo sujauktų teritorijų. Vadinas, jei ne japonas, ne vieta man ten?
Niekad savo vidaus neiškeisčiau į prestižišką savo išorę. Ir, be abejo, žmogiškumo. Faktas, kad mąstau, man svarbesnis už aukštakulnius, faktas, kad myliu - už tai, kad esu moteris.
Niekam neprivalau to įrodinėt. Negi manęs nemylės, jeigu vaikščiosiu plačiu megztiniu? Ne vieną ir ne dvi moteris tokias pažįįstu, į nemoteris man jos dėl to nepasirodo nepanašios. O mano grožio nusipelno tie, kurie lieka. Ne tie, kurie kikena mokyklos koridoriuj (o jie gražūs), ne tie, kurie kreivai nužiūri parduotuvėj. Tie, kurie myli. Mane gražią jie ir gauna, kad ir kaip atrodyčiau.
Manęs su mano mylimuoju kol kas dar nieks nesumaišė, nors jis pusilgiais plaukais ("juk nedera vyrui!!!"), o aš visą žiemą pravaikščiojau su vyriškais batais.
Nenusilaužiau kojų užtat, ir vis dar mėgstu išeit pasivaikščiot.
Tiek tų kronikų, visi žmonės yra gražūs. Mažais ar nemažais žingsneliais jie vaikšto.
Komentarai
Rašyti komentarą