Ai karamba, nu nepasirašys patys tie tinklaraščio įrašai, rašyt juos reikia.
Dalis šito įrašo mano galvoje pasirašė gūdžiais praėjusiais metais, regis, kita, - bet susijusia -, tema, kuri, manau, čia irgi atsispindės kažkuriuo metu.
Aš neturiu plano, planas turi mane.
whoop whoop lets go
Vakar Lietuvoje įvyko pirmasis egzotinių šokių prie stulpo konkursas. Ir aš ten buvau, įvairias reakcijas apturėjau, daug šokių nužiūrėjau.
Ta prasme, kaip žiūrovė buvau, bet neneigsiu dviejų dalykų.
- Nuėjau išbandyt stulpo ir holy shit, kaip sceninis stulpas (taip ir vadinam juos angliškai - stage -, tie, kurie baigiasi į niekur ir sutvirtinti su nešiojama apačioje esančia svorių konstrukcija) tai visai geras stulpas, užskaitau.
- Galimai pagalvojau, kad kai biški daugiau turėsiu įgūdžių, norėčiau sudalyvaut. Vien dėl to, kad smagu.
Yra kažkoks ten posakis, mažas žingsnis žmogui, didelis žmonijai. Tai, manau, ir čia yra panašiai, tik dar nesugalvojau tikslios frazuotės.
Nes man visai atrodo, kad šiaip ir Lietuvai ir Lietuvos šokių prie/ant stulpų bendruomenei čia šiaip yra didelis žingsnis.
šokti striptizą
Tai visgi šokat jūs tą striptizą?
Ką reiškia šokt striptizą?
Pakalbam biški, man atrodo, čia yra svarbi tema. Ypatingai - šokių ant stulpų bendruomenei.
Striptizą galima mėgti, galima jo nemėgti, striptizą galima “užskaityti” kai manome, kad jis “skoningas”. Bet vienas dalykas yra nenuneigiamas:
Visas poledance atsirado iš striptizo. Ne iš penkiolikos kitų, dažnai rytuose egzistuojančių sportų, kuriuose ten vyrai ant medinių stulpų šokinėja (mallakhamb, Chinese pole) - beje, labai smagūs akrobatiniai sportai, realiai, tiek pat protu nesuvokiami (”insane”) **kaip ir visas šokis ant stulpo. Bet mūsų dalis yra atsiradusi iš vakarietiško striptizo. Ir dar, prašau, prieš nueinant iki teisimo dalies ir visų Ewwww, duoti minutėlą.
Kaip ir minėjau, galima mėgt ar nemėgt. Bet niekas neturi teisės atimti sukūrimo fakto iš specifinės bendruomenės, net jeigu tiek ji, tiek mes apie ją esame marginalizuoti. Striptizas - bet koks, apskritai -, man visuomet atrodė kaip labai, labai sunkus dalykas. Mažų mažiausiai - emociškai. Nuolatinis pasirodymas, nuolatiniai apsinuoginimai, net jei nepilni. Kiek savimi pasitikintis turi būti žmogus! Kiek neturėt kompleksų (visi mes žinom kad visi jų turim), arba turėt ir išverkt juos apskritai. Nereikia šokt striptizo, kad būtum nepatenkintas savo kūnu, man užtenka sportinės liemenėlės ir šortų (nes su dauguma stulpų odos sukibimo daugumai triukų reikia, vadinasi, reikia ir odos), ir karts nuo karto tiek judančiuose paveikslėliuose (haha, video), tiek gyvai veidrody būnu kartais nepatenkinta. Pilvas, šlaunys, eww.
Būna ir kada būnu patenkinta, žiūriu į savo video, į susikaupimą, kūno įtempimą ir išlaikymą kartais net gana relaksuojančiose pozose ir galvoju dammmmmn, kaip gražu, koks tonuotas, išdirbtas kūnas, kaip į visas gyvenimo sritis ateina pėdučių įtempimas. Gražu, vienok.
O bet tačiau, grįžtant prie temos - tai žmonės visą naktį, pusę nakties taip pravaikšto, prašoka. Holy shit, aš kartais negaliu po valandos į save žiūrėt, veids raudons, prakaitas upeliais žliaugia. O čia žmonės ne tik, kaip sako kai kurie, staiposi prie stulpo, bet dar va, buvo kam nuobodu, kam smalsu, ką dar su tuo stulpu galima padaryti, ir chebra pradėjo tiesiog… išradinėt dalykus.
Visi tie triukai, kuriuos matot iš manęs, iš gerokai labiau pažengusių sportininkų ir šokėjų - jų ne tik šaknys, bet ir didžioji dalis technikos, dažnai ir dabar naudojami išbaigti triukai yra nes kažkas striptizo klube pagalvojo “o jeigu aš dar užlipčiau, pakabočiau žemyn galva, nulaikyčiau rankom - pečiais ir riešais - visą savo kūno svorį ir dar būdamas žemyn galva pamosuočiau kojom kaip bangos vandenyno?”
Ir nu, kęsk tu striptizo nekentęs, aš nelabai noriu savo gyvenime žmonių, kurie nesugeba perlipti per save (jei jiems to reikia) ir pasakyti, kad čia yra, nu, visiškai smegenis nuraunantis dalykas. Kad čia yra impressive. Aš pėdutes užmirštu įtempti, o čia chebra sugalvojo penkis skirtingus darbus dar ant viršaus daryti išlaikant publikos dėmesį pusę ar visą naktį.
Tai, visgi, šokam, mes tą striptizą ar ne? Aš - ne. Bet viskam yra savas laikas ir vieta, ir aš absoliučiai neturiu nieko prieš dalykus, dėl kurių kitiems neskauda, ir kurių svarbus elementas yra entuziastingas sutikimas. Atėjom vakar į pole exotic čempionatą. Ten yra pole exotic vieta visam plačiam spektrui. Apie sporto dalį kadais jau pasakojau čia (nuoroda prisegama - prašom). Dabar laikas pakalbėti ir apie tai, ko nešoku. Tai va, atėjom - ir visko ten buvo. Savęs lietimo judesių. Apsinuoginimų. Tokių, kur net aš gal biški nustebau, bet ne dėl to, kad jiems ten ne vieta. Vieta. Mano teisimui, tačiau - ne vieta.
Entuziastingas sutikimas ar neentuziastingas pasimetimas? Eros šou.
Čia aš grįšiu į, man atrodo praėjusiais metais vykusį Eros show, į kurį mane pakvietė draugė.
Šou vienas esminių rėmėjų buvo fantazijos.lt, kurių reklamas mes visi taip mylim.
Bet ne apie fantazijų parduotuvę čia.
Čia apie sutikimą (tas svarbus angliškai consent).
Žodžiu, ten irgi buvo tokia vieta, kur, kaip ir supratai, kur atėjai. Poroj vietų nustebino scenoj, tokie momentai kaip atlikėjos masturbacija išbandant fantazijos.lt produktą. Bet ne tik čia ne apie tai, čia yra labai ne apie tai, nes tas pasirodymas atrodė vienas nuoširdesnių ir švaresnių, jame nesant kitų eismo dalyvių ir dabar aš papasakosiu, kodėl.
Vyko ten visokie pasirodymai, šokiai dokiai. Kaip ten dabar sako seimas, su gimstamumo krize kovojantis… Diskotekos. Diskanai. Visokie ten policininkais ir policininkėm apsirengę, slaugėm ir slaugais, dalis šiaip visokie nedarbiniai, neprofesiniai personažai. Ir nors profesijų seksualizavimas yra irgi svarbi tema, bet šįsyk - ne apie tai. Tai apie ką šįsyk? “Tiek daug rašai, kad jau antraštė nuscrollinta į viršų ir nebematau.”
Tai va, buvau tam Eros show, ir matau, kad labai liūdnai ir nedaug įsirašiau sau į pastabas apie ką tatais parašyti, ir, aišku, neparašiau, bet grįžtam dabar prie temos. Matau, kad buvau pasirašiusi sau angliškai (visi žinom, kad gyvenu dalinai angliškai) “good intentions and bad practices”. Man patinka, kad kaip mokslinis žmogus, turiu įprotį dalykus vadint gerom ir blogom praktikom. Bet va, žodžiu, man ten buvo toks biški norėjom kaip geriau, o gavosi kaip visada momentas. Kodėl? Nes į sceną buvo kviečiami žiūrovai. Priekinės eilės, pagrinde, netolimos. Bet čia yra vienas labai svarbus dalykas paminėti - neatrodė, kad su tais žmonėmis tas yra suderinta, ir neatrodė, kad visi jie buvo labai entuziastingi.
Atsimenu, tikrai buvo momentas, kai merginai pabuvus ant scenos, ji po to tiesiog išėjo iš salės. Buvo ir daugiau nepatogių ženklų. Taigi, pakalbėkim apie saugumą.
Jeigu atėjai į tokį šou, aišku, yra tikimybė, kad nesi prieš būti pasodintas ant kėdės prieš salę, ir kad tau pašoktų tada. Bet net ir čia aš matau du dalykus. Vienas iš jų buvo faktas, kad žmonės buvo liečiami. Ir gal aš ir mačiau kokį vieną šokėją, kuris, regis, šokyje pasitikrino prieš liesdamas žiūrovą, ar jiems yra okei. Bet tik tiek.
Viena yra kai tau šoka, kita yra, kai tave liečia, nesvarbu, kurias tavo kūno vietas. Ir žmonės tikrai sustingsta, ir žmonės tikrai lieka savo vietoje ir kenčia.
Ar manom, kad aš drąsus žmogus? Taip. Ar manom, kad aš gana gerai brėžiu savo ribas, viešai ir privačiai? Irgi taip. Bet tai nereiškia, kad atsidūrusi ant scenos, tokiu momentu, ten, aš atsistočiau ir išeičiau. Kodėl? Nes gadinimas nuotaikos ir publikai, ir, kas man būtų svarbu - atlikėjui. Jiem po to kažkaip dar sušokt kas liko reikės. T.y. pasverčiau savo diskomfortą su galimu jų diskomfortu. Ir aš tikrai pakankamai gerai jaučiuosi su faktu, kad visi esame tiesiog kūnai, kad dalis judesių, kuriuos seksualizuojame, pavyzdžiui kūno bangos, patys iš savęs nėra kažkokie seksualūs ir t.t.
Tai čia vienas dalykas. Antras dalykas - matau, kad esu užsirašiusi, ir taip iš bėdutės atsimenu (bėdutės pėdutės, haha, dabar taip vadinsiu, kai neįtempiu laiku), kad kažką kažkas ant scenos kažkokiais skysčiais tepė. Gali būt masažiniai kremukai kokie, gal kažkokio lubrikanto pabandymas, turbūt tikėtina labiau, kad kremukai, tinkantys ir intymiam masažui. Tai mano klausimas organizatoriams tada buvo vienas galvoje: “Ką jūs, blt, darysit, jeigu ką nors iš žiūrovų ant scenos ištiks anafilaktinis šokas? Ar jūs turit čia mediką išvis?”
Ir jeigu taip jau nuoširdžiai pasakius, taip, kaip širdis geidžia, atrodė, kad xuj jie tą mediką turėjo ten. Ir tai yra svarbu. Žmonės būna alergiški. Žmonės būna alergiški ir vandens pagrindu padarytiems dalykams, priklausomai nuo jų sudėties. Ir žmonės lygiai taip nežino, kad būna alergiški. Nu ir tiesiog, tada, įsivertinus rizikas, ar tikrai negalėjom mes čia apsieit be kažkokių kremukų, kurių sudėties nieks tikrai neduoda (kaip ir laiko tam) paskaityt ant scenos? Nu gal galėjom apsieit be to, visgi.
O dabar - apie svarbią dalį. Aš ne tik apie tą Eros show norėjau paburbėt praėjusiais metais. Labiausiai mane trigdė faktas, kad tas problemas nebuvo labai sunku išspręsti. Buvo galima turėti zonas, kuriose sėdi žmonės, kuriems yra okei būt vedamiems ant scenos arba prie jų šokama salėje. Galėjo būt elementarios šviečiančios apyrankės spalvotos - kaip kur ten kadais būdavo skandalai, kad studentų vakarėliuose duoda žmonėm užsidėt identifikuot ar jie vieniši, ar kažko ieško, ar pasirašytų seksui. Apsimesti, kad tokių scenarijų nebūna yra paprasčiausiai negerai. Jų buvo, yra ir bus, patinka mums ar ne kažkieno vienos nakties nuotykiai. Ką mes tikrai visuomet galime padaryti - tai švietimas ir apsauga. Kalbamės ir protinamės vieni kitus saugotis. Fiziškai. Emociškai. Nu ir, tikrai nebuvo sunku ir labai brangu tokią sistemą implementuoti, ir man keista (nu gal ir nekeista, nes Lietuva ir tokie dalykai. tokie renginiai čia yra gana nauja), kad jie negalėjo susirast paprasto saugumo konsultanto. Tokie žmonės tokiems renginiams egzistuoja. O apie kremukus tai aš jau nekalbu. Nu tiesiog. Jeigu tavo pagrindinė scenos akto dalis yra tept kieno nors šlaunį, tai nu… Norėjau kažkaip pateist, pasiūlyt scenos klasių pasiimt, bet nesiūlysiu. Kiekvienam - savo. Aš tik noriu, kad visiems dalyviams, ir tiems, kuriuos iš scenos atitempė, būtų gerai.
Unlocked - šokio ant stulpo varžybos
Dabar grįžtam prie vakar dienos. Aš nežinau, kiek žmonės jautėsi gerai, pasirašę, kad prie jų salėje būtų šokame, nes salė, tiesą sakant, buvo gana intymi šituo klausimu - erdvės nedaug, ir dalis kėdžių gana arti scenos stulpo. Vadinasi, galiu nulipti ir eiti pašokti pas žmones. Tai vat. Žmonės čia atrodė laisvesni, gal labiau žinojo, kur ateina. Atėjo trenerių mokinių, ir tų, kurie pvz sportą mokinasi/mokinosi pas tuos trenerius. Mes irgi atėjom palaikyt savosios, kuri šoka labai švelniai ir neseksualiai, ir aš tą užskaitau. Bet o vat tačiau, nežinau kaip buvo su dalimi salės ir, vėlgi, tuo pačiu elementu. Šokiu IR lietimu, nes buvo ir to, ir ano. BET mačiau vieną labai gerą pavyzdį. Buvo viena šokanti mergina, kuri atėjo pasišokti būtent prie to, kas atrodė kaip jos partneris, iš prieš tai matyto bendravimo. Ir šalia jo esančios merginos žiūrovės, kuri tikrai atrodė, kad šokėją palaiko, ir viskas jai yra okei su tuo. Tai vat pasikviesti draugų ir pasiklausti jų, ar jiems būtų ok pabūti modeliais šitoj vietoj man atrodo kaip pats geriausias dalykas, kad nereiktų vidury dviejų minučių improvizacijos dar daltoniškai ieškot spalvotų apyrankių ir t.t. Ir aš tą pasirinkimą mačiau, ir aš labai gerai jaučiausi, kad ta šokėja padarė būtent taip. Mėtyt ten liemenėles visokias visur kitur į publiką, jeigu jos neužgaus, man atrodo visai ok tokioj vietoj. Bet šokis ir lietimas yra intymiau. Tai va, žodžiu, nu, mačiau šitą, ir šito tikrai Eros show nemačiau. Tai jau esam vienu žingsniu arčiau geros vietos.
Mano pole exotic kelionė
Įdomumo dėlei, papasakosiu apie tai, kaip aš pati apskritai į šitą reikalą “įsivėliau”. Mūsų trenerė, kuri mėgsta dirbti su flow-y flows, perėjimais, žemės šokiu, šokiu žemai ant stulpo, paleido įvadinę treniruotę ateiti žmonėms pasibandyti. Su kablais, be kablų, vienaip, kitaip. Nu ir nusinešiau aš savo namie stovinčius tris metus nenešiotus aukštus kablus (kurie apskritai daugiau nenešioti nei nešioti, net nežinau, kodėl aš juos turiu, jaučiu nes buvo iš humanos ir už centus). Šiaip sau, galvoju, nerimtai aš čia atėjau pasižaist. Aišku, tas mūsų pole exotic yra toks mielas, švelnus ir nevulgarus (bet čia kiekvienam savo, žinoma). Nu ir kažkaip… Man tie kablai prie stulpo pasirodė tokia… Čiuožykla, bene. Gal norėč čiuožinėt, bet aš kai daug ko bijau, tai kažkaip su ledu irgi nesusidraugavau dar. Bet va, ant stulpo gerai jau iš rankų išsilaikau. Reiškia, jei susvyruosiu su kablais, tai pasilaikysiu rankomis.
Nu ir, aišku, yra dar faktas, kad aš šiaip net nevaikštau su kablais. Bet kablai prie stulpo? Kažkaip išeina. Ir kai užsisakiau jau tuos tam skirtus, Pleasers, 20-imties centimetrų kulno kablus ir pamačiau juos realybėj, pagalvojau, kad:
- Čia turbūt mano vidutinio amžiaus krizė (dar viena). Nu gal pirmo trečdalio gyvenimo krizė, ką žinau. Kristaus metai, pats tas, praėjusią turėjau gal 2021, kai originaliai sugalvojau stot į šaulius.
- Jėzau, kokie jie dideli, mirsiu aš.
Ir nenumiriau dar, ir jie, tiesą sakant, gana stabilūs, ypač tokiam aukščiui. Jie taip gaminti, jie turi “pribumbasų” būtent šokiui, briaunų naudojimui, sukibimui su grindimis.
Žodžiu, aš žadėjau šiaip kada apskritai daugiau parašyti apie šitą kelionę, tad ką norėjau pasakyti dabar, tai yra žanro klasika - niekada nesakyk niekada. Ateisi kartais pažvengt gyvenime kur nors ir… neišeisi. Ir pamilsi. Ir perlipsi per savo nepatogumus dėl kažkokių atspalvių ir prieskonių, teisimų ir išmoktų stereotipų.
Niekas taip nekalba apie faktą, kad žmonės keičiasi, kaip tai,kad aš visą gyvenimą buvau šakučių žmogus. Ką galėjau valgyt su šakutėm - valgydavau. Ir pastaruoju metu pastebėjau, kad, nors turiu tą patį kiekį šaukštų, pastaruoju metu man jų trūksta. Stipriai. Vis žvejoju iš kriauklės. Taip labai trūksta, kad nusipirkau daugiau šaukštų.
Tai jei trisdešimt tris gyvenimo metus buvęs šakučių žmogus užsiperka staiga daugiau šaukštų, nes staiga pradeda trūkti, tai, noriu pasakyt, visko gali įvykti gyvenime. Sakyk, nesakyk niekada, svarbu priimti, kad kai tas niekada įvyksta, tai gali būt labai geras dalykas.
Vyriškumo sampratos
Turiu du pastebėjimus. Nors visi dalyviai turnyre buvo moteriškos lyties lyg ir, bet vedėjas buvo toks drag queen atmosferos žmogus. Ir vedėjas renginio gale pats sušoko šokį ir holy smokes (šventi dūmai), kaip buvo gražu! Švelnu, miela. Ant apatinės kūno dalies nuo juosmens daugiau mažiau permatoma raudona marška, su raudonais šortukais po apačia. Man, bent jau, toks gražus, skoningas kompromisas tarp visko. Bet šiaip, apskritai? Plastiškumas, grožis, jėga. Aš nepasiryžtu sutikti su tuo, kad žmogaus tipiškai “moteriška” ar “vyriška” išvaizda turi ką nors bendro su vyriškumu. Nu, man neturi. Aš žiūrėjau į bičą su kablais ir blizgučiais, galiausiai apsinuioginusį viršutinę kūno dalį, krūtinę, ir buvo labai, labai gražu, ir galvojau, kaip gaila, kad dažniau tokio grožio, tokios gracijos nematom. Žmonės, kurie jaučiasi laisvai taip savo kūne, kad galėtų juo manipuliuoti kaip jiems norisi - ir fiziškai, šokti kaip moki, ir apranga, rengtis kaip nori, ir nekompleksuoti dėl to, kas ką pamanys ir sugalvos, man yra nuostabūs.
Ir antras dalykas, kuris man labai patiko, tai buvo vienos tų šokėjų partneris. Kodėl? Net šokdama sportinę pole dance dalį, kiek mėginau pasimatymuose paminėti žmonėms, kad tai darau ir kad tai - sportinė pakraipa, kaip tai veikia ir kodėl, vis tiek būdavo labai daug nusiteikimų, labai daug aš tai neleisčiau savo partnerei gali pašokt ant mano stulpo ir t.t.
Rezultate, pole dance liko, o pasimatymai apstojo, nors ne vien dėl to, bet tai tikrai buvo dalis. Man nereikia, kad aš kažkam priklausyčiau, per nuosavybės prizmę. Aš priklausau sau. Mano kūnas ir siela nėra kažkas, ką perrašau kitiems, kad jie jaustųsi saugūs savo susikurtame paplūdimyje su savo smėlio pilimis, vaizduojančiomis vyriškumą. Savininkiškumas man šiaip nėr priimtinas, čia tikrai kiekvienam savo, suprantu. Bet, girdėjau reakcijų, kad ewww, ji turi vyrą. O man - man gražu. Man gražu, kai du žmonės taip vienas kitą myli, taip vienas kitu pasitiki, kad jiems yra nesvarbu, okei, o gal ir palaikančiai. Internete, deja, daug skaitau apie tai, kaip pole dance šokėjos, susiradusios partnerius, dažnai turi mesti arba šokį, arba bent jau socialines medijas ta prasme.
Čia gal, man, turbūt ir poliamorijos ir atvirų santykių prizmė. Aš pati į juos linkusi, kaip žmogus, kuris žino, kad romantiškai gali mylėti daugiau, nei vieną partnerį, ir kol visiems viskas gerai ir visi saugūs, nematau reikalo kažką kažkur limituoti - save irgi. Nelabai turėdama to savininkiškumo jausmo, kuris man nėr priimtinas (turbūt nebent tai - mano katės), džiaugiuosi maydama vyrą, kuris lygiai taip pat, jaučiasi toks saugus savyje ir savo santykiuose, kad palaiko partnerę, kuri nusirenginėja prieš kitus. Nuoširdžiai - nu, nematau tame nieko bloga. Ne mums reikia jų gyvenimą gyventi, jiems reikia. Ir, man atrodo, labai svarbu yra kartais savęs paklausti: ”o kodėl šitas dalykas mane taip sunepatogina?”
Dažniau negu ne, atrandu, kad tai būna mano, o ne dalyko problema. Mano išmokti stereotipai ir stigmos, ir savistigmos, mano pasaulėžiūros taikymas kitiems, mano mintyse, lyg aš kažkaip geriausiai žinočiau, kaip jiems gyventi. Ir šitą pamoką, kad aš nežinau, ir man, iš esmės, ir nereikia žinoti dažniausiai, man vis reikia iš naujo permokti. Gana stipriai esu ją išmokusi, bet kartas nuo karto jaučiu vis tiek kituose fonuose, kitose temose prasiveržiant kažkokį tais “žinojimą” kaip kitiems reik gyventi. Ir, kadangi pati manau, kad, pvz su religijomis, kažkas yra blogai, jeigu tavo religija trukdo kitam gyventi, tai vertinu, kai ir kitais požiūriais, ne tik su religija, yra panašiai. Jeigu tavo požiūris trukdo gyventi kažkam ten, kur niekam neskauda, tai kažkas yra negerai su tavo požiūriu. Labia dažnai, nors ne visada, manau, kad mūsų požiūris yra mūsų asmeninis reikalas. Mums su juo reikia gyventi. Su religija taip manau visuomet.
o jeigu priešingai
Ala, žiūrėjau aš tuos pasirodymus, ir galvojau, kad, blem, nu gal sudalyvaučiau kada. Dabar jaučiuosi dar netvirtai stovinti ant kojų (labai geras juokelis, nežinojau, kaip čia tokio nepanaudot, kai su aukštakulniais dar biški kojos dreba, haha), bet kai bus biški geriau - nu, smagu. Atrodo kaip labai smagi smėlio dėžė, tokia plati. Ant jos venn diagramoje kažkur užsideda meninis pole šokis, susitinka su egzotika, ir man ta vieta yra labai graži. Aš seniai juokauju, kad nusipirksiu Parkside gelinius antkelius, žalią kombinezoną, juodus kablus or so, ir eisiu pasiegzotinti su Parkside atsuktuvais.
Tai pagalvojau, kad šiaip, nu, tokia išlaisvinanti erdvė visgi tas pole exotic. Ir ten kiekvienas gali rasti tokią visai savo skirtingą nišą. Kaip ir daug kitų dalykų, tai yra spektras, ir yra visiškai normalu būt vienoj ar kitoj jo pusėj, ir visiškai normalu tuose spektruose svyruoti.
Pagalvojau, dar, kad būtų smagu kada sudayvauti, bet savo pasirodyme - apsirengti. Logistiškai - tikrai sunkiau, apsirengti paprastai ilgiau užtrunka ir su kablais nepatogu. Bet nu, tiesiog, kadangi mėgstu kreivus, keistus konceptus, pagalvojau, kad gal visai smagu būtų ateit į tokį pasirodymą pusnuogei, ir tiesiog, su laiku… apsirengti.
Komentarai
Rašyti komentarą