Furgonėlis Dangaus

Iš visų buitinių ir nebuitinių dalykų, kuriuos galima atlikti svečiuose, pats keisčiausias yra plauti puodelį nuo kavos. Pažįstu trijų rūšių žmones: tuos, kurie pila tirščius į kriauklę, tuos, kurie pila tirščius į klozetą ir tuos, kurie tirščius išgriebia į šiukšliadėžę (gerai, gerai, dar yra vienetai tų, kurie jais tręšia gėles).  Ir iš visų buitinių dalykų šis atrodo svarbiausias, nemaža dalis akcentuoja baisią tavo klaidą, jeigu ne taip padarei, kaip ten pas juos yra iš amžių į amžius priimta, nors kai žmonės pradėjo gerti kavą, toje vietoje, kur dabar stovi namas, turbūt nė kanalizacijos vamzdžių nebuvo.

Pakylu kažkur aukštai... Viskas kaip per sapną... Tranki, mane „vežanti“ muzika... Į viršų pakeltos vienkartinės alaus stiklinės, iš jų besitaškantis gėrimas... Nepatenkintas žemos merginos šūksnis necenzūriniais žodžiais... Scena... Kažkur gatvėje kerzais spardomas vaikis, užaugęs Rusijoj... Balti raišteliai... Skustagalviai, besiruošiantys futbolo varžyboms kaip pradinukai mokykloj: pieštukai, peiliai, sąsiuviniai, lazdos... Minia juodai apsirengusių paauglių... Kelnės, apkarstytos grandinėmis ir lenciūgais... Gerklinis balsas, žviegiantis į dainos taktą... Naktis. Galima gyventi ritmu, kuriame nėra miego. Kuriame nėra tolerancijos, nėra kitos šalies piliečių, nėra nei taip nei ne, apskritai nėra nieko, tik pats pirmasis asmuo.