Kavos tirščių fenomenas

Iš visų buitinių ir nebuitinių dalykų, kuriuos galima atlikti svečiuose, pats keisčiausias yra plauti puodelį nuo kavos.

Pažįstu trijų rūšių žmones: tuos, kurie pila tirščius į kriauklę, tuos, kurie pila tirščius į klozetą ir tuos, kurie tirščius išgriebia į šiukšliadėžę (gerai, gerai, dar yra vienetai tų, kurie jais tręšia gėles). 

Ir iš visų buitinių dalykų šis atrodo svarbiausias, nemaža dalis akcentuoja baisią tavo klaidą, jeigu ne taip padarei, kaip ten pas juos yra iš amžių į amžius priimta, nors kai žmonės pradėjo gerti kavą, toje vietoje, kur dabar stovi namas, turbūt nė kanalizacijos vamzdžių nebuvo.

Visi šie būdai akcentuojami dėl estetinių, o taip pat ir praktinių paskirčių:

Pilti į klozetą, tai tarsi saugoti ir mylėti savo kriauklės eko sistemą, nors ir iš kriauklės ir iš tualeto visa nukeliauja ten pat, čia kaip šiukšlių rūšiavimas mūsų gimtinėj. Ir nors yra žmonių, kurių kriauklės vamzdžiai išties siauroki arba linkę užsikišti, tačiau dauguma jų niekada nematė to vykstant, turbūt net neįsivaizduoja, kaip tai atrodo, ir jų argumentai yra daug maž tokie: kavos tirščiai netirpsta, tai kur jie dingsta? 

Kur ir visi kiti dalykai dingsta, kur dingsta Jūsų Pur Balsam,  Jūsų pamėgti Ariel milteliai - net jeigu ir tirpsta, patikėkit manim, vien dėl to tikrai niekur nedingsta -, kur dingsta į kriauklę įsprūdęs išdykėlis spagetti, ir visi kiti dalykai, kuriuos jūs puikiai žinot dingstant iš Jūsų buto ir nukeliaujant į kanalizaciją, bet dėl vienokių ar kitokių - dažniausiai estetinių - priežasčių tikrai nenorit, kad čia išvardyčiau. 

Ir išvis, nematau jokios estetikos lakstyme į wc su puodeliu, sąžiningai. Po to dar iškyla ekologiniai klausimai, ar išpylus kavą į klozetą reikia nuleisti vandenį - gal jie taupo, aš čia neekologiškai švaistau, o kitam svečiui atėjus į wc ir atvožus klozeto dangtį mintys kyla įvairios.

Tuo pačiu metu mažesnė, bet nepalyginamai kruopštesnė lietuvių dalis į rankas ima šaukštelį ir lėtai knebinėja kavos tirščius iš jau daugiau mažiau nusunkto puodelio. Palinkę beveik kaip rūpintojėlis jie meta tai, ką randa, į šiukšliadėžę. Šis metodas yra arčiausiai būrimo iš kavos tirščių, nors niekas išties nežino, kaip tai reikėtų daryti. Tiesiog tai velniškai meditatyvu, ir tenka su tirščiais susipažinti iš arti. Iš tikrai arti. Kai geriame kavą, mes nejaučiame, kad jie taip arti mūsų lūpų, nebent būname žvėriškai išsiblaškę ir / ar trokštantys litro kavos, kad godžiai gerdami paskutinį gurkšnį jau galime burtis iš to, ką ištraukiame iš burnos.

Ir yra tie nuostabūs bohemikai, tie nerūpestingi pankai, ir tie visi kiti, kurie ramia galva išpila tirščius į kriauklę, jų labai nevargina tai, ką su tirščiais daro kiti, arba jų svečiai, paniškai trokštą patys išsiplauti puodelį ir išplauti draugui. Tiems žmonėms beveik netenka pamatyti, kaip atrodo kavos tirščiai - veikiausiai, tik beriant juos dar į puodelį, nes po to kriauklėje jie užpilami vandeniu ir išteka ten, kur ir visi kiti dalykai kanalizacijoje išteka. Tokio veiksmo lengvumas man yra absoliučiai ir labiausiai, kaip beįmanoma, estetiškas. Čia atsiskleidžia visas buities paprastumas, nuvysta Žemaitės Marti, tokios tolerancijos kavos tirščių teisėms ir buičiai pasimokyti turėtų kiekvienas asmuo, net tie, kurie su kava turi tiek bendro, kaip šviesiaplaukis foto-video vyras Nikita.

Ai, ir dar yra tie, kurie apie kavos tirščių išpylimą rašo blogo įrašus.