Kuri iš mūsų Džiuljeta

Mes mėginome šviestis sau kelią ieškodamos durų ir kiekviena sudėjome deglus priešingoj miško pusėj - - -

Nė nežinau, kuri iš mūsų Džiuljeta:
Visi langai tik tetrio kaladėlės,
labai nedidelės ir neįveikiamos detalės,
nematančios stovėjimo pozicijų,
pabyrančios į garsią muziką,
išpildančios svajonių aidą,
paklydusios tarp sinonimų,
išmokusios taip kriptografiškai,
nuslėpti vieną kitą raidę,
kurios žodžius paverstų sakiniu.
Pripiltos taurės nieko neveikia:
viena nebegeria, kita nuliūsta,
mes savo dulkėm barstom rankraščius,
kurie, smėliu bevirstą, vėjy dūla -
dykumoje nėra kur pasislėpti,
ten viskas tiesmuka ir viskas išdalinta,
matau tik akmenis ir giedrą dangų,
Ir viskas man yra išaiškinta.
Tos šviesos iš dangaus, gali paklysti,
jos nušviečia pačius painiausius grindinius,
kuriuos tegali žmoguje pasiekti,
bet dykumoj nė žingsnio neparodo,
bet dykumoj nesuteikia vandens,
bet dykumoj neužsilieka
bet dykumoj
bet

bėgant laikui, pamažu mes švintam,
nebegaliu pasiekti tavo rankos,
greičiausiai bėgant, veidrody mes stovim
ir mūsų kojos šaltos, geležies,
iškaltos išskaptuotos taip mechaniškai.
o kažkada jomis reikėjo bėgti,
nes buvo baisiai karšta ir mes pãskui
palikome žymes - čia būta veiksmo:
dabar ataušusio ir nebeatpažįstamo,
kažkuo dar bendro, o kažkuo ir klystkelio.

Nebežinau, kuri iš mūsų Džiuljeta.
baigiu kur pradedu, už lango kaladėlės,
praėjus dviems minutėms visos mažos šviesos
pavirsta kryptimis, rodyklių smaigaliu,
apakina paklaikusią rainelę:
deglai, kuriuos kadaise uždegėm miške
ieškodamos kaip nugalėti bosą,
dabar sudaro aiškų kelią,
nors kojos dreba, bet yra jau pakeliamos,
žinau, kad šito nematai, ir niekas
neturi teisės tau to perduoti.
Tikiu, ir šitas kelias mane veda.
Neprasilenksim, nes kažkur pusiaukelėj
gerokai nuošalėj padėjai deglą,
tamsoj daugiau nei porą metrų nematau erdvės,
girdžiu tik paukštį,
stoviniuoju,
naktis gęsta -

ir nežinau, kuri iš mūsų Džiuljeta.