Nustokite ginti visagalį dievą

Nesu religingas asmuo. Nors nemažai tokių pažįstu. Bet tai nieko nekeičia. Nieko nekeičia net tai, ar dievas yra. Parašiau draugei idėjinį religinį paradoksą apie dievą, ir ši man atrašė, kad dievo nėra, o aš rašau, kad tai paradokse visiškai nieko nekeičia.

Nustokite ginti visagalį dievą.

Nemažoje dalyje religijų dievas yra itin personalizuotas, jis arba jo pranašai žmones mažų mažiausiai primena. Tarsi tai žmonės su supernatūraliomis, dievo suteiktomis dovanomis. Tai jie perskiria vandenį, tai prisikelia iš numirusių.

Gal iš vaizduotės trūkumo, gal iš neturėjimo ką veikti, žmogus galėjo sukurti tokį dievą. O gal tiesiog dievui žemėje trūko kompanijos, ir jis norėjo, kad ta kompanija būtų į jį bent kažkuo panaši. Visos tos mintys gali sutilpti vienoje galvoje, jos apžiūri abi barikadų puses, suteikia teisę tikėti, ir tuo pačiu, teisę netikėti.

Gana krikščioniški lietuviai kadais slapta lankėsi bažnyčiose, pykdami, kad iš jų atima teisę tikėti (nors negalima dėti lygybės ženklo tarp nevaikščioti bažnyčion ir netikėti, ką aš čia). Dabar gi ekstremistai atima priešingą - teisę netikėti. Ir ne tik tai. Tai taip pat ir teisės kelti klausimus, teisės juokauti, teisės turėti kitą nuomonę atėmimas. Nesvarbu, ar ta nuomonė provokuoja. Nuomonė yra nuomonė, ir žodis yra žodis. Žodis gyvenimus keičia ir kreipia, bet ne atima. Ir jo jokiu būdu negalima lyginti su žmogaus gyvybe. Ne tik negalima, bet ir tiesiog nereikia. Tai yra beprasmiška.

Nustokite ginti visagalį dievą. Aš nemanau, kad visagaliui dievui kils problemų pačiam apsiginti, jei tik jam norėsis. Nustokite prisidenginėti vardu to, kurį tai, ko gero, dar gali ir įžeisti. Ginti visagalį dievą - tai jau savaime jį žeminti, nes jis visagalis, o apsiginti negali. O jeigu nesigina, tai galbūt ir nenori?

O jei toks visagalis, protingas, ir dar beprotiškai panašus į žmogų, tik neribotą, tai jo charakteriui turbūt nepakenktų ir krislas humoro. Kas jam nepatiks, tikiu, pats galės ir nubausti.

Ir neteiskite manęs, kad rašau jį iš mažosios. Jis pats galės nuteisti, jei jam tat bus svarbu. Galės nuteisti už tai, kad nešioju rožančius ir kryželius, nors nesu religinga (man tai turi asmeninę simbolinę reikšmę tiesiog).

Tas lakstymas dievui po sijonu man primena savų nuodėmių išpirkimą. Dieve, duok, aš už Tave išvalysiu grindis, o Tu man atleisi, kad vakar melavau draugui.

Religinio ekstremizmo palytėta, tragedija šįsyk sukrėtė Prancūziją. Čia, kur jau šiandien, man rašant, iš vieno pieštuko atsiranda du, ir gedėdamas pasaulis dalijasi, kurdamas priešingą ir nenutildomą žiniasklaidos bangą, žuvo žmonės. Prie Vilniuje esančios Prancūzijos ambasados rusena daugybė žvakučių. Į sieną atremti pieštukai, tapę tragedijos simboliu, auka ir įkvėpimu. Vargšas Alachas, negalintis pats apsiginti! Jam turbūt dabar taip nesaugu ir neramu. Įsivaizduojat, kaip aš supykčiau, jei nupieštų mano karikatūrą... Ir apskritai, koks egocentriškas, pasipūtęs ir savanaudis turi būti dievas, kad už vieną karikatūrą nuteistų tuos, kurie iš metų į metus tarnauja pasauliui, vesdami diskusijas. Čia kaip žudyti fotografą, nes tau nepatiko jo nuotrauka.

Sako, dievas supratingas, rūpestingas, atleidžiantis, na, tai tikiuosi (o gal net to ir nenoriu, bet kodėl gi neparodžius gero takto?), kad ir jums atleis, nes čia jūs, ne kas kitas atrodo paklydusios avys, praradusios tikėjimą savo piemeniu, kuris nubaus, ką norės nubausti, ir išgelbės, kas jam atrodys gražu. Tai - ne jūsų rūpesčiai, tai dievo ir nieko kito dilemos, jam rinktis, galų gale, jis vis tiek mažai turi ką veikti, gal tik kartais liguistai užsižiūri cirkus, kur po jo sijonu slėpdamiesi vaikai žaidžia dievus, tais dievais prisidengdami jie lieja kraują, žudo žmones, sukrečia valstybes.

Tais dievais prisidengdami jie pasijaučia svarbūs, teisūs ir vieninteliai, verti karalystės. Iki kurios, visa ką aplink griaudami, gali jau ir nenusikasti.

Būtent todėl santykis su dievu turi, privalo būti asmeniškas, kur kiekviena dievo ir žmogaus pora sudaro skirtingus derinius, atskleidžia skirtingas savybes. Nes negalima imti ir nubraukti viso, kas buvo iki tol, vien dėl to, kad dievą parašei iš mažosios. Tai paprasčiausiai neprotinga, o proto dievui trūkti, visgi, neturėtų. Kaip ir viena karikatūra neturėtų atsverti viso žmogaus gyvenimo, iki tol suneštos naudos.

Pažįstu be proto šviesių žmonių, kad ir savo pradinių klasių tikybos mokytoją. Žmonių, kurie išties gyvena tuo, kuo tiki, ir tai jau savaime yra šventa. Visose tose religijose pažįstu bent po žmogų, kuris nesmerkia, netempia, nedraudžia, bet veikiau įkvepia savo buvimu.

Ir greta stovinčios kvailos avys visą tą įvaizdį bukina.

Ne tik Koraną skaitant tiesiogiai, galima rasti aršių minčių. Tokiu eilučių galima rasti ir Biblijoj, tuo tarpu pasistengus, žiaurumo galima išieškoti ir Bhagavadgitoje. Bet jei jau žmogus sutvertas pagal dievo paveikslą, tai mažiausia, ką jis turėtų daryti, yra mąstyti pačiam. Jei dievas visagalis, jo protas neribotas, ir bent n-tąją jo dalį žmonės turėtų perimti.

Nustokite ginti visagalį dievą. Jam nereikia jūsų gynybos. Jis nėra neįgalus. Nėra kvailas. Nėra vaikas. Pagal visus šaltinius, jis senesnis už bet ką, ką esate sutikę. Per tą laiką jau tikrai išsiugdė ir bent šiokį tokį humoro jausmą.

Ir net jei tas humoras kažkam atrodytų nejuokingas, atrodytų labai nevykęs humoras,  jis turi teisę egzistuoti šioj žemėj. Jei viską darote teisingai, ėmus jus kvestionuoti, niekam nekils abejonių, būkite ramūs. Nejuokinkit dievo savo kvailais pasiteisinimais.

Tegu tie, kurie krito nelygioj - nes išvis neturėjusioj įvykti - kovoj už žodžio laisvę, ilsisi ramybėje. Tegu nebūna pamiršta tai, kas mums šiomis dienomis taip beatodairiškai primena: laisvė neturėtų būti priimta už gryną pinigą, laisvė neturėtų būti priimta lengva galva.

Ta kova vyksta kasdien, mes jos dažnai nematome, kartais ji prasiveržia baisiausiais arba gražiausiais įvykiais, kartais sudrebina visą pasaulį.

Parduotuvėje perku gėlę, pardavėja klausia, ar suvynioti nuo šalčio, sakau, nereikia, ji į mane keistai žiūri: jei nešit per lauką, reikia suvynioti.

O, sakau, šita lauke ir liks.

Ant grindinio, greta daugybės laisvės simbolių, dedu gėlę, su Egle uždegame po žvakę, akimirką rymom žiūrėdamos, ir žinom, tą akimirką visas pasaulis kaip vienos širdies dūžiai skanduoja:

Je Suis Charlie