Mano kairė ranka išvagota nedidelių baltų rėžių. Jie tęsiasi nuo riešo iki dilbio (ossa antebrachii) vidurio. Dauguma jų dabar jau nežymūs, keletas labai plonyčių, bet tiesiai išbrėžtų linijų, vienas išpjaustytas kryželis. Dauguma jų dilbio apačioje, bene toje vietoje, kurią dedame ant stalo, kai norime atsiremti alkūne, rašydami ar naršydami internete. Dešinė mano ranka randuota paėjus kiek toliau nuo riešo (carpals), viršutinėje dilbio dalyje, padėjus ranką ant stalo trys randai matosi ryškiai, jie storesni, nors nepamenu, kad kuris nors kada būtų labai stipriai kraujavęs. Matyt, jie tiesiog taip sugijo. Ir daugybė mažų. Ne, aš ne kairiarankė. Taip, kai kuriuos dalykus galiu daryt abiem rankomis arba prioritetą teikiu kairei, kai man atrodo natūralu. Nors tai turbūt ne tie klausimai, kurie kyla pirmiausiai.
Paauglystėje tai tiesiog buvo aplink, man mėtantis su gotais, emo ir metalistais. Kai kurie vaikai taip darydavo. Negalėčiau atsiminti pirmo karto, kai pati tai pamėginau, negalėčiau atsiminti, kodėl, ar po kokio įvykio. Kas leidžia daryti išvadą, kad nebuvo vieno traumuojančio įvykio, greičiau virtinė veiksnių, kaip dažniausiai ir būna sergant depresija. Vieną rytą atsibundi tarsi iš ilgo juodo sapno, suvokdamas, kad kažkas yra ne taip. Ir kad tai neįvyko vakar, kad tai neįvyko užvakar. Atsibundi, ir tau vis dar bloga, aplink tave kabo tie patys šydai tamsos, kurią taip ilgai sapnavai. Tiesiog tu pagaliau matai, kad, kad ir kokie tankūs, kad ir kiek jų daug, tai tėra šydai, ir kažkas už jų slypi. Kažkas pamesto, nebeatmenamo, kaip pirmas žingsnis basomis per žolę, po kurio joks kitas žingsnis nebebuvo toks naujas ir geras. Už tų šydų slypi du dalykai: liga ir pasveikimas.
Savižala, arba autoagresyvus elgesys - tai bet koks tikslinis kenkimas sau. Kiekvienas iš mūsų turime savisaugos instinktą. Net žmogus, kuris, nemąstydamas blaiviai, šoka nuo pastato, dažniausiai turi tiek noro gyventi, tiek savisaugos instinktą, tik juos abu užgožia patiriama kančia. Tyčinis (dažniausiai ir nuolatinis), nekonstruktyvus polinkis elgtis keliant pavojų savo sveikatai ir/ar gyvybei (nors kai kur apibrėžiama, kad savižala - kai nėra grėsmės/tikslo nusižudyti) - tai savižala. Kai mes šnekame apie savižalą, visi galvoja apie randus. Ir apie tuos žmones, ant kurių neliko randų. Kai kurie galbūt net galvoja apie save. Sutikau ne vieną žmogų, kuris gyrėsi, kad randų jam neliko. Sutikau ne vieną žmogų, kuris eina maudytis su marškinėliais ir džinsais, nes tai, kas yra po jais, žmones paprasčiausiai per daug šokiruoja.
Pjaustymasis - savęs žalojimas aštriais daiktais, ko gero yra populiariausia suvoktina savęs žalojimo forma. Tai yra raktinis žodis, kuris atbėga galvon, kai išgirstame, kad kažkas savęs nemyli ir sau kenkia.
Apie depresiją ir atskirtį
Pirmą sykį pradėjau žalotis paauglystėje (neatsiejamai ir nuo perdėto man, dar tuo metu, nelegalaus, alkoholio vartojimo). Kai buvau galbūt penkiolikos, viskas gerokai prašviesėjo, buvau sutikusi daug nuostabių man padėjusių žmonių ir kažkaip išsikapsčiusi iš tamsiausio liūno. Tuo metu niekur nesilankiau ir nesikonsultavau, tiesiog bendravau su žmonėmis, kurie ėjo per tą patį, žinoma, visi einame skirtingai, bet kuriems taip pat buvo bloga.
Kas mane žaloja papildomai, tai aplinkinių reakcija. Gerokai daugiau pažįstamų, nei nutuokiame, yra bent kartą tyčia save susižaloję, liko nuo to žymių ar ne. Gerokai daugiau pažįstamų, nei manome, yra pagalvoję, o kai kurie ir turėję suplanuotą - savižudybę. Čia Lietuva, čia žmonės miršta sparčiai ir savo noru, su kančia, nesugebėdami pajusti laimės. Ir tai yra liūdna tiesa. Kas dar yra liūdna tiesa? Tai, kad mažiausiai tokiems žmonėms reikia papildomos atskirties. Visi esame turėję sunkumų gyvenime, ar tai būtų skurdas, išsiskyrimai, netektys. Tebūnie, ne visa tai išrašyta ant rankų, nors dalį galima užuosti nuo žmogaus plaukų ir dalelę įžvelgti akyse. Tebūnie, dalis to yra ant mano rankų. Žmonės matė baisesnių dalykų savo gyvenime, žmonės matė, kaip kiti žmonės nusižudo ar miršta, žmonės matė, kaip gamtos katastrofos nuneša ištisus miestus. Todėl kiekvieną žmogų turėtume vertinti taip, kaip jis to nusipelno: jei nieko apie jį nežinome, vienu vieninteliu teiginiu - kad niekieno gyvenimas nėra rožėm klotas. Niekieno.
Todėl mane trikdo, kai žmones trikdo. Aš juos suprantu, aš suprantu, kad jie galbūt neatkreipė dėmesio į kažkieno kito randus anksčiau arba šie buvo gerai paslėpti. Saviškius aš nešioju taip, kaip nešioju savo odą - aš neslepiu senų randų. Taip, kaip jūs neslepiate, kad jūsų gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Tik to nesakote. Aš irgi nesakau, kad turiu randus. Aš tiesiog juos nešioju taip, tarsi pati užmirščiau, kad jie ten yra. Ir užmirštu.
Neakivaizdžios ir labai paplitusios formos
Tačiau ne žalojimosi aštriais objektais statistika (kurios Lietuvoje vargbu bau ar išvis yra) mane neramina. Mane neramina tie statistiniai rodikliai, kurie lygiai taip pat akcentuoja savižudišką elgesį: greičio viršyjimas, rizikingas vairavimas, didelis alkoholio suvartojimas, ypatingai tarp jaunų žmonių. Dauguma vairuotojų vairuoja geriau, nei vidutiniškai, ir žmogus tol neturi problemos su alkoholiu, kol gali be jo. Ir, kas be ko, viršyti greitį iki 10-ies km iki šių metų dar buvo galima, nes radarai turi fiksavimo paklaidą. Ir ne esmė, kad visa tai ne dėl baudų ir ne dėl radarų. Visa tai yra jūsų saugumui. Tai bandymais ir skaičiavimais nustatyta riba, kuria važiuoti kažkoks kelias yra saugus visomis oro sąlygomis, jei jame saugiai elgiatės. Esame linkę save pervertinti. Bet taip pat verta atsiminti, kad už viso šito neblaivaus ir perdėto savęs vertinimo slypi ir kita medalio pusė - troškimas patirti riziką, įpūsti adrenalino. Adrenalinas yra tai, kas išsiskiria stipriau įsipjovus ar nusideginus, išgyvenimo tikslui numalšindamas skausmą, atimdamas iš žvilgsnio pašalinius objektus. Greta jo išsiskiria dopaminas, tai - mėginimas kompensuoti įtampą, skausmą ir kt. laimės, pasitenkinimo jausmu.
Ir tai yra savižala. Viskam yra sava vieta. Yra ekstremalus sportas. Ir nors net ir tai, kai pagalvoji, gali būti pavadinta kažkokia pozityvesne, bet vis tiek - savižala, tai yra priimtini būdai išsikrauti. Ne kelyje, kur mes visi tobuli vairuotojai ir Lietuvoje vis dar laikoma įžeidimu užsisegti saugos diržą, nes "ar tu manim nepasitiki", nors eismo įvykis susideda iš mažiausiai dviejų dalyvių ir saugos diržai yra ne tam, kad apsaugotų nuo baudų, jie yra tam, kad apsaugotų nuo mirties. Ir labiausiai skauda girdėti, kaip žmonės pasakoja, kad oro pagalvės ar saugos diržai gali sulaužyti kaulus. Gali, ir, potencialiai, sulaužys. Bet gyvybę vis tiek išgelbės. Ir nors visi puikiai atsimenam tą socialinę reklamą apie mergaitę ir jos batukus prie priekinio stiklo, taip būna ne tik jei sėdi gale vidurinėj sėdynėj. Todėl net diržo neužsisegimas yra papildoma rizika ten, kur jos nereikia, ten, kur net teisės normos to neleidžia, ir tai yra savižudiškas elgesys.
Lietuviai mėgsta gerti. Per visas šventes, prieš visas šventes, po visų švenčių ir tarp visų švenčių. Ir visom kitom progom. Ir be progų. Visi girdim tų istorijų, kurių nepasakoja originalus jų veikėjas, nes jis jų neatsimena. Nes jis turi visišką black out'ą. Tai, mažų mažiausiai, yra stadija, kurios metu yra tiesiogiai išjungiama dalis smegenų. Čia taip, kaip išjungtumėt savo inkstus, kepenis ar skrandį. Atsijungia ta dalis smegenų, kuri atsakinga už atsiminimų formavimą, trumpalaikės atminties perkėlimą į ilgalaikę. Jūs legit gaunat mygtuką, kurį galima paspausti ir sustabdyti organo dalies veiklą. Tai, ką realiai turėtų būt galima padaryt tik prapjovus skalpą.
Įvairios psichotropinės medžiagos ir vakarėliai, rizikingas seksualinis elgesys, one night stand'ai su nepažįstamais žmonėmis nepažįstamose vietose, pasivaikščiojimai naktį vienoms ar vieniems pavojinguose rajonuose. Muštynės, subkultūrų clash'ai, nenoras palikti fiziškai ar emociškai smurtaujančias antrasias puses... Visa tai nėra švenčiau, negu pjaustyti rankas. Visa tai tik yra dažniau matomos savižalos formos.
Įvairios psichotropinės medžiagos ir vakarėliai, rizikingas seksualinis elgesys, one night stand'ai su nepažįstamais žmonėmis nepažįstamose vietose, pasivaikščiojimai naktį vienoms ar vieniems pavojinguose rajonuose. Muštynės, subkultūrų clash'ai, nenoras palikti fiziškai ar emociškai smurtaujančias antrasias puses... Visa tai nėra švenčiau, negu pjaustyti rankas. Visa tai tik yra dažniau matomos savižalos formos.
Impulsyvi konfrontacija skatina užsiverti
Tai reikia pastebėti. Tai reikia dekriminalizuoti. Tai reikia destigmatizuoti. Tai neturi tapti norma visuomenėje, tai neturi tapti pateisinama, tai tiesiog turi tapti bent šiek tiek daugiau suprasta. Ir nebūtinai, o dažniausiai ir nerekomenduotinai, pirmiausia tiesiai iš to žmogaus. Tos temos trikdo ir yra nepatogios. Kur kas lengviau mėginti, bent mėginti apie tai šnekėtis su žmogumi, kuris yra pasidaręs savo namų darbus. Nes labai dažnai iš noro padėti vietoje, čia ir dabar, be jokių priemonių ir be jokių žinių padėti, atsiranda atskirtis. Iš to, kaip žmonės reaguoja į mano randus, tą pastebiu geriau, nei bet ką kita. Į tave tiesiog žiūri kaip į nenormalų. Bet sergantis nėra nenormalus, jis tiesiog yra sergantis.
Ir net nepaisant to, kad yra daug priežasčių, kodėl žmogus žalojasi, kartais kaip atskirą savižalos formą apskritai reiktų išskirti galimybių uždarymą savo gyvenime. Kai žmogus pats gadina sau savo darbo interviu arba naktį prieš tai tūsina, mažindamas tikimybes tą poziciją gauti. Kai išsiskiria su mergina po dviejų savaičių susitikinėjimo, nes nemato su ja bendros ateities. Tai gali būti tiesa, bet ką tu veikei tas dvi savaites, žmoguje turėjo kažkas patikti. Per daug dažnai tos bendros ateities nebūtis deja, yra labai miglotas dalykas, o nuolatinis išsiskyrinėjimas su žmonėmis simbolizuoja lygiai tą patį: kad žmogus pats sau kenkia, tyčia ir savo noru.
210 dalykų
Padėti - tai visų pirma pamėginti suprasti. Labai ilgai man buvo sunku bent mėginti paaiškinti, kas ir kodėl su manimi vyksta, lygiai taip pat ir savižalą. Dabar galvoju, kad visai būčiau rekomendavusi pasiskaityti specialistų straipsnių ta tema. Ir galbūt žmogus būtų gynybiškas: "o tai kodėl tu man negali pasakyt?". Bet žmonės todėl ir negali, kad dažnai nežino. O tie, kurie gauna teisę pažvelgti iš šalies ir pasidomėti, galbūt ateis prie tavęs ir pasakys "klausyk, aš čia internete užmačiau tokį sąrašą, 210 dalykų kuriuos gali daryti vietoj pjaustymosi, gal tau padėtų? Numesiu link'ą."
Ir tai padėtų. Ir ten surašyti dalykai padėtų tada, kai liūdna. Tada, kai "šiandien reikia išgerti", net jei tik taurę. Tada, kai labai vieniša ir tamsiu keliu važiuoji pasivažinėti, o pykčiui sukilus spaudi gazą. Tada kai klube kažkas paduoda tabletę. Visuomet. Kiekvieno mūsų darbas, taip, kaip pasidomėti apie galimos savižudybės ženklus šioje randuotoje visuomenėje, yra pasidomėti ir apie šitai. Pasidomėti patiems, nes tie, kurie žalojasi, dažniau kelia klausimus, negu turi atsakymų. Bet galbūt jūs galėsite į juos atsakyti, ar bent nukreipti tinkama linkme.
Ir pačiai pabaigai palieku klasiką. Apie klausimus ir atsakymus, ir klausimus. Apie mėginimus paaiškinti. Nepaisant esminės po viso dialogo atsiskleidžiančios minties, visgi, šitie ieškojimai į tiek daug visko atsako.
Komentarai
Rašyti komentarą