Sąskaita faktūra už info portalus, Aivaro Veiknio knygos pristatymą ir sekundę iš miego prie laužo išrašyta

Puikiai žinau, kad pirmadienis yra ne tas pat, kas ketvirtadienis. Tai sakau dėl to, jog vieno įrašus skaitančio žmogaus esačiai virtualiai esant šalia, garsiai galvojau „gal reikia pereiti prie reguliarių įrašų? Pvz kartą per savaitę...“

Man tada kito žmogaus buvo palinkėta netapti DELFI ir ALFA. Todėl pirma, ką padarysiu šiame įraše – paliksiu nuorodą į vieną šiandien skaitytą, alfa.lt rastą straipsnį. Tat - nuostabus interviu su savo šarmo ir proto aštrumo neprarandančiu psichiatru Dainiumi Pūru, realiai dirbančiu, kad psichikos sveikatos padėtis Lietuvoje kistų ir įvardijančiu begalę priežasčių ir pribumbasų, kodėl yra taip, kaip yra. Prie to paties galiu pasakyti, kad raskit man Lietuvos naujienų priemonę (ne technologinių arba "susipažinkime su mokslu" tipo naujienų), kurioje šalia gerų straipsnių nebūtų nesąmonių, ir galit mest į mane akmenį. Nors ir visus savo turimus akmenis. Nes tokių priemonių paprasčiausiai nėra. Tačiau visur yra žmonių iš idėjos, kurių antraštės - ne apie seksą, o tekstų turinys ne banalumo viršūnė, bet pagaliau rimtai atgimstanti tiriamoji žurnalistika. Ir mažu visi tie portalai ir dienraščiai galbūt atsistos ant kojų ir taps sąmoningesniais. Taip? Ne? Galbūt? Nes palyginus su kai kuriais ten esančiais žurnalistais, tai tikrai norėčiau būt ir delfi, ir alfa.

Ta proga naujausios užkabinusios tiriamosios žurnalistikos naujienos:

D. Pancerovas (klausydama laidos per LRT radiją suvokiau, kad visą gyvenimą ne taip, kaip kiti mirtingieji, kirčiavau jo pavardę) apie itin keistą stovyklų pasirinkimą tautinėms mažumoms: Vilniaus S.Kovalevskajos mokyklos mokiniai rengiami tapti Rusijos desantininkais

Š. Černiauskas apie stebuklingus nesutapimus: Detektyvas Vilniuje: stulbinančiai atpigęs turtas – ant prekystalio, pasipriešinęs direktorius – ant ešafoto 

Ir P.Gritėno komentaras apie dieną, kurią verta įsiminti ir laikyti pavyzdžiu kiekvienai Baltijos ir ne Baltijos valstybei:Estų politikai klauso sveiko proto, mūsiškiai – patvorio klyksmų

Tiek iš "nebūk delfi" komentarų pusės jums, mano mielieji fanatikai, kurie turbūt patys nenuskrolina iki politikos ir kartais - aktualijų sekcijos. (Čia seka piktdžiugiškas juokas). Šiaip šiais laikais yra žiauriai madinga stumti ant to, ko pats nemėginai (pvz delfi skaitymo), arba apie ką girdėjai iš trečiųjų, ketvirtųjų šalių, o gal - ir šeštosios kolonos.

Po trumpai ilgo savaitgalio iš skautų sezono uždarymo stovyklos parsivarčiau į namus. Kai visas purvinas, su miegmaišiu ir lazda važiuoji autobusu, nėra nieko geriau, kaip būti apsirengus skauto uniformą. Toks mažytis pasiteisinimas. Toks "aš ne valkata, aš - skautas!". Kvepėjau/dvokiau bent trimis laužais, lygiai tiek valandų ir miegojau be palapinės ir su vienu maksiminiu miegmaišiu vietoj dviejų, nes atsivežti du fotoaparatus ir ukulėlę paprasčiausiai atrodė geriau. Ir buvo geriau. 

Dar šiom dienom pajutau šiokią tokią įkainojamo darbo ir savanoriško darbo vertę bei jų skirtumus, ir nustojau šokinėti apie žmones, kurie savo nuotraukų - išskyrus išskirtines rimtesnes progas - nori dabar pat, už pusdienio, ir panašiai, ir jiems turbūt atrodo, kad aš nieko gyvenime neveikiu, tik fotografuoju. Tada ramiai atsikvepiu, sustoju, ir suvokiu, kad pirmiausiai tai darau saviugdai, ir jei kažkam nežmoniškai reikia, kad vėlai vakare kažką fotografuočiau, kam neturiu nei laiko, nei transporto iš senamiesčio namo, tai vien padengti taksi išlaidas irgi gali būti negana. Čia daug maž ta vieta, kur man turėtų sakyti, kad tampu pasikėlusia. Na, matai kaip.

Šiandie išsiropščiau į Rašytojų Sąjungoje (K. Sirvydo g. 6) vykusį Aivaro Veiknio (netyčia parašiau "Veiksnio" - pakeiti tik vieną raidę, ir tampa lietuvių kalbos figūra. Visgi, ir Veiknys yra lietuvių kalbos figūra) knygos "Paukštuko liudijimai" pristatymą. Sužinojau, kad ir poetas, net ir tas, būnantis viešumoje, gali kažko labai kuklintis (dabar jaučiuos ne viena šiam pasaulyje, kuriame įveikiu didžiausius kalbos barjerus, mėgindama, bendravimo su padavėja metu išsiaiškinti, kiek kainuoja sumuštinis). Net to kažko, kas daroma žodžiais, kai tuo tarpu popieriaus lapuose raides pilsto iš pačių giliausių erdvių. 

Kaip pristatyme minėjo A. Marčėnas, Veiknys tarsi vis dar taikosi su vaikyste, kas iš dalies besant infantilumu yra sąskaitos, kurias visiems reikia suvesti, o kai kurių vaikystė, visgi, buvo sunkesnė. 

Rašyti apie tai - viena. Atsistoti prieš žmones ir garsiai tai tarti: būti tokiam susitaikiusiam, kad galėtum visiems tai garsiai tarti, ir iš dalies pačiam tai vėl perklausyti iš naujo - man tai kažkas nepaprasto. Kuomet žmogaus asmeniškumai lekioja per kūną šiurpais, ir nepaisant to, kad niekuomet nesuprasime, ką tiksliai išgyvena kitas, pajunti, kad jau esi arčiausiai to. Arčiau, ko gero, nebebus. 

Gal man tai artima būtent dėl to, kad iš dalies jau mėginu pati parašyti savo gyvenimą ir taip tarsi suvesti dalį sąskaitų, bet nežmoniškai mėgstu tai daryti be realios akistatos - niekam nežiūrint į akis ir nuoširdžiai tikintis, kad iki jokių giminių mano pasvarstymai nenuklys. Nes kartais bukai nutariu, kad galiu būt suformuota tik viso to, kas gero nutiko mano gyvenime, o kartais pati sau mintyse veik besididžiuodama tariu, kad jau tiek visko mačiau. Ir tais momentais žinau, kad formuoja ne vien džiugūs momentai, ir iš to visko išmokau patirti, išrasti, išjudinti. Tačiau tais atvejais renkuosi į savo gyvenimą žiūrėti absoliučiai holistiškai, tikėdamasi, kad niekas neklaus pavyzdžių ir detalių, manydama, kad gal porą įvykių galima nusukti, ir tiek. Kol kartkartėm, šnekėdama su artimiausiais draugais, į tas gelmes po truputį nuklystu, kai būna į temą, netyčia atkasu net ir tai, ką, regis, ne tik buvau pamiršusi. Įvykius, kurių net galiu teigti, kad galbūt nesugebėjau įsiminti. Ir tas nueinantis šiurpas nebūtinai būna malonesnis nei besiklausant knygos pristatymo.

Knygos pristatymo su mergina, kurios balsas po salę pažyra toks sodrus, tarsi įgarsintas, tarsi prie tylaus, bet labai gero mikrofono, ir pirmą akimirką, nepažvelgusi, nutariu, jog jis ir buvo įgarsintas, o antrąją, jau atsitokėjusi, pagalvoju, jog Violeta Bučiūtė tiesiog išnaudoja tą salę kažkaip stebuklingai, ji žino šventą akustikos paslaptį, kurios niekas kitas toj salėj nežino. Bet galiausiai suvoki, kad tai nuostabiai sodrus balsas, pats savaime kuriantis švelnų aidą ir garsų artumą. 

Išeidama nusiperku knygą. Praėjusį kartą, per Stankaus knygos pristatymą, padariau tą pat. Irgi nepaprašiau parašo. Iš dalies dėl to, kad tas artumas, kurį gauni vienas versdamas knygą, yra vis tieka daugiau, negu tas parašas. Bet, pagalvoji, tas kontaktas gal kiek labiau svarbus turėtų būt rašytojui: paskatinimas, pasakymas hey, aš Tave matau, ir dargi labiau svarbu - aš Tave skaitau. Kartais mane tai įkvepia. Kaip mažytės frazės ir žodžiai tiems, kurie juos ištarė ir nepajuto jų efekto, gali įkvėpti šalia esančius, Aivaras irgi papasakojo per renginį, kuomet kadaise iš Marčėno jam užteko dviejų žodžių, ir visą kelionę namo važiavo išsišiepęs.

Pro tuos pasakojimus bėgu per savo pačios gyvenimą - kuomet kadaise įžiūrėtas berniukas pasakė, kad nenustočiau dainuoti. Kuomet mane pasveikino davus pirmąjį mano skautišką įžodį, ir pasakė, kad kada nors būsiu vat tokia fantastiška (čia seka rodymas į mane žavinčius pavyzdžius). Kai aną savaitę kažkas pasakė, kad skaityti mano įrašus darosi hobiu. Bent kartas nuo karto kelyje taip žvėriškai norisi sužinoti, kad eini ne vienas, kad kažkam pakeliui, arba bent jau įdomu stebėti tavo paliekamus pėdsakus.

Todėl šiandien po pristatymo iškart nusipirkau knygą. Turbūt, kad neturėčiau pinigų drabužiams, kurių skundžiuosi, kad neturiu (taip iš tiesų nėra, nuoga lauke nevaikštau) - ir dėl to jausiuosi nelaiminga, ir iš to rašysiu. Tai dabar bent jau turėsiu iš ko mokytis rašyti.

Kad ir kaip ironiška būtų rašyti šitai, kai toliau, kelyje namo pėsčiomis (iniciatyva pasibaigia ties Narbuto stotele), nusiperku dvejas pėdkelnes. Nieko tokio, vis tiek nerasiu, prie ko jas derinti, ir tuomet tęsis ta pati dainelė. Užtat turėsiu knygą. Skaitysiu knygą. Ir mane nuneš į tokį žmogaus nuogumą, kuris nebepaslepiamas, kuris, perskaičius eilutes, matosi žmogui ant veido. Atvirumo, kuris gal galėtų pražudyti, bet jau nemokėtų vėl iš naujo užsidaryti. Atvirumo, kuris išsiveržia į lapus ir knygas, bet sunkiai surezga žodžius paprašyti Marčėno redaguoti jo knygą. Tiesą sakant, žodžius surezga. Tačiau neišdrįsta jųjų ištarti.

Ir lengvai to atvirumo pavydėsiu, bet dar labiau - juo žavėsiuosi. Ir kiekvienąsyk, gavusi tokį padrąsinimą, žengsiu dar laiptelį, kad pati su savimi suvesčiau sąskaitas.