Šiandien sužinojau nekuklią žinią. Tokią labai nekuklią.
Taigi Šiauliuose jau kurį laiką, tik ką pasitikslinau - du metus - veikė nuostabi vieta, kurią dauguma intelektualesnių šiauliečių buvo spėję pamėgti, prisijaukinti. Tai - knygynėlis, dailės galerija, kavinė "Sielai". Įsikūrusi priešais humanitarinį fakultetą, P. Višinskio gatvėje, kavinukė jau kurį laiką renginiuose nelabai sutalpindavo įeiti norinčius žmones, ir, galų gale, vis tiek užsidarė - darau išvadą: Šiauliai buvo nepajėgus išlaikyti tokios vietos. Ir dėl to labai gaila, bet tegu tai bent jau būna įkvėpimas visoms kitoms vietoms, kurios dar neatsidarė.
"Sielai" - tai tokia vieta, kur užėjęs mielai pasišnekučiuosi su savininku Gintaru ar prie baro stovinčia mergina (per visą knygyno darbo laiką jų dirbo bent dvi). Paklausi, ką naujo gavo. Kaip sekasi kūrenti pastatą. Ką skaito patys.
Tokia vieta, kur nuolat groja gera muzika, kurios taip pasiilgstam nuėję į "Čili picą" ar "Pegaso" knygyną. Kur lentynose sukrauti pardavinėjami vinilai.
Vieta, kur žiemą labai gera ateiti pasišildyti prie krosnies ir geriant imbierinį vyną - gėrimą ("Rochester's drink"), kurį per tą laiką pamilau ir jau ne kartą rodžiau kitiems.
Tokia vieta su minimalistiniu, bet tobulai atrinktu meniu - tegu punktai ir keli, tačiau išsirinkti iš jų sunku, jie lygiaverčiai, įdomūs, skatinantys rinktis tarp viso to, kas kursto smalsumą ir tarp to, kas jau tapę klasika.
Tai tokia vieta, kur gali ateiti dairytis "dėvėtų" knygų, kurias kažkas jau perskaitė, kurių kažkam jau nebereikia, bet štai, jos, gražiai saugomos, gali atgyventi ir antrą, trečią gyvenimą.
Manau, per savo darbo laiką "Sielai" užgyveno ir daug knygų, renginių, ir gerbėjų. Kai kurie lankytojai nuolat tą vietą vadino "Siela" ir aš juos vis taisydavau, bet net ir siela nėra blogai, nes ta vieta tikrai turi labai turtingą sielą.
Pats konceptas - kad ateini palepinti ne kūno, bet tų kitų dalykų, paslėptų kažkur giliai jame arba už jo ribų, ateini pralavinti savo skonio poezijai, muzikai, kokybiškam ir kūrybiškam bendravimui, dailei, yra nuostabus. Ateiti pasisemti lietuviško žodžio, kurį Mantas Katleris kadaise per Humoro klubo laidą pardavinėjo kaip kontrabandą, iliustruodamas knygnešių laikus.
Nesi tikras, ar knygų skaitymo kultūra nemiršta, ar kas dar pakelia ranką nusipirkti realų daiktą, užuot pirkęs ar parsisiuntęs tai baitais, bet taip nori, kad tokios vietos BŪTŲ. Nes, matyt, kompiuteris sielai nėra toks įdomus, kaip rami popietė - pasimatymas su knyga, prie kavos ar arbatos puodelio.
Perkelk tokią vietą į visa ko kupiną Vilnių - tikėtina, ji suklestėtų. Kadangi tokios vietos neturi Kaunas, nors ir turėdamas tikrai nemažai intelektualų - manau, suklestėtų ir Kaune.
Šiauliams pritrūko neišvažiuojančių gyventojų, galbūt čiut dėkingesnės vietos, galbūt pėsčiųjų take? Bet, kita vertus, tuomet ir ta atmosfera būtų kitokia. O dabar, įsukus į mažą gatvelę, tai - džinas, išlindęs iš, šiuolaikiškai tariant, sulčių pakelio. Tačiau ne visus džinus laiku išleidžia, ir ne visi jie padaro gerą karjerą.
Ir visgi, nepaisant neapsakomo liūdesio - viena vieta mažiau aplankyti į Šiaulius, viena vieta mažiau grįžti Šiauliuose, labiausiai - ačiū, už visus tuos vakarus, ir netgi literatūros naktis (!), už tą nuostabią, nesumaišomą atmosferą, už visas tas pažintis, nuostabų garso skambėjimą, meilę lietuviškam žodžiui, ir už nuolatinį tos meilė kurstymą, idant ji neužgestų tuose, kurie ją nešiojasi, idant įsipliekstų tuose, kurie dar ieško, ką pamilti dvidešimt pirmame amžiuje, beviltiškai plėšydamiesi į skirtingas puses, klausydami ir draugų, ir televizoriaus, ir to paties, vis priminamo ir evoliucionuojančio lietuviško žodžio.
Skaitymas praturtina žmogų. Skaitymas praplečia akiratį. Skaitymas atveria vaizduotės klodus ir slėnius. Skaitymo dėka lavėjame ir atrandame visiškai naujus pasaulius, kai kuriuose iš jų patinka tik lankytis, kai kuriuose iš jų norisi apsigyventi. Galiausiai, dienai baigiantis, į save susirenkame įspūdžius, kuriuos vertinti išmokome knygomis ir iš knygų. Žmogus daug ką suvokia ir vertina kalba, o tam kalbą reikia išmokti. Kuo turtingesnė kalba - tuo gilesnis pasaulis.
Tad šiandien keliu puodelį už lietuvišką žodį. Ir už tuos, kurie jį nepailstamai kūrena.
Taigi Šiauliuose jau kurį laiką, tik ką pasitikslinau - du metus - veikė nuostabi vieta, kurią dauguma intelektualesnių šiauliečių buvo spėję pamėgti, prisijaukinti. Tai - knygynėlis, dailės galerija, kavinė "Sielai". Įsikūrusi priešais humanitarinį fakultetą, P. Višinskio gatvėje, kavinukė jau kurį laiką renginiuose nelabai sutalpindavo įeiti norinčius žmones, ir, galų gale, vis tiek užsidarė - darau išvadą: Šiauliai buvo nepajėgus išlaikyti tokios vietos. Ir dėl to labai gaila, bet tegu tai bent jau būna įkvėpimas visoms kitoms vietoms, kurios dar neatsidarė.
"Sielai" - tai tokia vieta, kur užėjęs mielai pasišnekučiuosi su savininku Gintaru ar prie baro stovinčia mergina (per visą knygyno darbo laiką jų dirbo bent dvi). Paklausi, ką naujo gavo. Kaip sekasi kūrenti pastatą. Ką skaito patys.
Tokia vieta, kur nuolat groja gera muzika, kurios taip pasiilgstam nuėję į "Čili picą" ar "Pegaso" knygyną. Kur lentynose sukrauti pardavinėjami vinilai.
Vieta, kur žiemą labai gera ateiti pasišildyti prie krosnies ir geriant imbierinį vyną - gėrimą ("Rochester's drink"), kurį per tą laiką pamilau ir jau ne kartą rodžiau kitiems.
Tokia vieta su minimalistiniu, bet tobulai atrinktu meniu - tegu punktai ir keli, tačiau išsirinkti iš jų sunku, jie lygiaverčiai, įdomūs, skatinantys rinktis tarp viso to, kas kursto smalsumą ir tarp to, kas jau tapę klasika.
Tai tokia vieta, kur gali ateiti dairytis "dėvėtų" knygų, kurias kažkas jau perskaitė, kurių kažkam jau nebereikia, bet štai, jos, gražiai saugomos, gali atgyventi ir antrą, trečią gyvenimą.
Manau, per savo darbo laiką "Sielai" užgyveno ir daug knygų, renginių, ir gerbėjų. Kai kurie lankytojai nuolat tą vietą vadino "Siela" ir aš juos vis taisydavau, bet net ir siela nėra blogai, nes ta vieta tikrai turi labai turtingą sielą.
Pats konceptas - kad ateini palepinti ne kūno, bet tų kitų dalykų, paslėptų kažkur giliai jame arba už jo ribų, ateini pralavinti savo skonio poezijai, muzikai, kokybiškam ir kūrybiškam bendravimui, dailei, yra nuostabus. Ateiti pasisemti lietuviško žodžio, kurį Mantas Katleris kadaise per Humoro klubo laidą pardavinėjo kaip kontrabandą, iliustruodamas knygnešių laikus.
Nesi tikras, ar knygų skaitymo kultūra nemiršta, ar kas dar pakelia ranką nusipirkti realų daiktą, užuot pirkęs ar parsisiuntęs tai baitais, bet taip nori, kad tokios vietos BŪTŲ. Nes, matyt, kompiuteris sielai nėra toks įdomus, kaip rami popietė - pasimatymas su knyga, prie kavos ar arbatos puodelio.
Perkelk tokią vietą į visa ko kupiną Vilnių - tikėtina, ji suklestėtų. Kadangi tokios vietos neturi Kaunas, nors ir turėdamas tikrai nemažai intelektualų - manau, suklestėtų ir Kaune.
Šiauliams pritrūko neišvažiuojančių gyventojų, galbūt čiut dėkingesnės vietos, galbūt pėsčiųjų take? Bet, kita vertus, tuomet ir ta atmosfera būtų kitokia. O dabar, įsukus į mažą gatvelę, tai - džinas, išlindęs iš, šiuolaikiškai tariant, sulčių pakelio. Tačiau ne visus džinus laiku išleidžia, ir ne visi jie padaro gerą karjerą.
Ir visgi, nepaisant neapsakomo liūdesio - viena vieta mažiau aplankyti į Šiaulius, viena vieta mažiau grįžti Šiauliuose, labiausiai - ačiū, už visus tuos vakarus, ir netgi literatūros naktis (!), už tą nuostabią, nesumaišomą atmosferą, už visas tas pažintis, nuostabų garso skambėjimą, meilę lietuviškam žodžiui, ir už nuolatinį tos meilė kurstymą, idant ji neužgestų tuose, kurie ją nešiojasi, idant įsipliekstų tuose, kurie dar ieško, ką pamilti dvidešimt pirmame amžiuje, beviltiškai plėšydamiesi į skirtingas puses, klausydami ir draugų, ir televizoriaus, ir to paties, vis priminamo ir evoliucionuojančio lietuviško žodžio.
Skaitymas praturtina žmogų. Skaitymas praplečia akiratį. Skaitymas atveria vaizduotės klodus ir slėnius. Skaitymo dėka lavėjame ir atrandame visiškai naujus pasaulius, kai kuriuose iš jų patinka tik lankytis, kai kuriuose iš jų norisi apsigyventi. Galiausiai, dienai baigiantis, į save susirenkame įspūdžius, kuriuos vertinti išmokome knygomis ir iš knygų. Žmogus daug ką suvokia ir vertina kalba, o tam kalbą reikia išmokti. Kuo turtingesnė kalba - tuo gilesnis pasaulis.
Tad šiandien keliu puodelį už lietuvišką žodį. Ir už tuos, kurie jį nepailstamai kūrena.
Mantas Katleris apie lietuvišką žodį
(Šio įrašo teisės man nepriklauso)
Ką pati spėjau įamžinti kartas nuo karto apsilankydama:
regis, 2012 Šiaulių dienų atgarsiai
GMD 2014
lietuvišką žodį skelbianti švytuoklė
vienas įstabiausių sutiktų žmonių, visuomet šiltai priimantis Gintaras
Ir tik dabar atsiminiau, bet kai pirmą syk atėjau į knygyną ir vakarop, šnekučiuodamasi su drauge, atsisukau į savininką, buvo taip:
- Atsiprašau, iki kada jūs dirbate?
- Iki aštuonių.
- O kiek dabar?
- 20:18
Ir tuomet aš sakau:
- Dievinu tokias vietas.
Ir iš tiesų - dievinu.
Komentarai
Rašyti komentarą