Šiandien galėčiau švęsti, švęsti tokius mažus dalykus, kaip "valio, šiandien atsiskaičiau ekonomiką" ir iki rugsėjo nebereikės ten vaikščioti. Ekonomika - toks dalykas, kurio pradmenis žmonės turėtų gauti bent 11 - 12 klasėje, gavau ir aš, bet iš mokytojo draugiškumo pamenu, kad mažai ką ten supratau, tik labai stengiausi. Todėl šiandien - apie pastangas.
Ekonomikai turėjom parašyti tokį rašto darbą, kuris tituliniame lape apibūdintas kaip "verslo idėjos pristatymas". Maniškis, su visokiausiom aplinkų rūšim, algom, produkto kaina užtruko, bendrai sudėjus, kokią kiaurą dieną darbo nuo 8 ryto iki 2val nakties, bet kadangi nebuvau labai durna, tai darbą dariausi daugiau mažiau žingsneliais ir paplušėti teko tik norint išsiaiškinti kainas, skaitmenizuoti duomenis, gulinčius sąsiuvinyje, ir tai neužtrukau daugiau pusdienio.
Tad šiandien atnešusi savo keliolikos puslapių darbą ir pristačiusi jį grupei pajutau labai ryškų kontrastą, su vienu asmeniu, turėjusių tą pačią užduotį.
Dar rugsėjį tą asmenį vadinom keistuoliu ir laukėme jo prezentacijų - toks žmogus panašus į būsimą konceptualų menininką, kuris dėjęs ant visos visuomenės darys tai, kas jam patinka. Tai nebūtinai yra blogai, kai pagalvoji, bene kiekvieno menininko esmė turėtų būti dėti ant visų nuomonių ir kurti sau. Na, nebent kuri kitiems.
Bet netgi ne apie tai.
To žmogaus prezentacijų laukdavom, nes jis būdavo šmaikščiai nesupratęs reikalavimų ir rekomendacijų, svajoklis, akivaizdžiai turintis daug potencialo kurti, bet nemokantis savo minčių ir idėjų išreikšti žodžiais, tik vis mėginantis. Atrodo kaip žmogus, kuris gal tik bandymų ir klaidų metodu ims tobulėti ar atras savo stilistiką.
Šiandien buvau priblokšta pasiteisinimo "ekonomika ne mano dalykas". Tarsi žaibas trinkteltų į galvą. Pala pala, ekonomika taigi ir ne mano dalykas! Tai ką man dabar - spjauti, mesti, nieko nedaryti? Nei daug aš joj suprasdavau, nei ji man būdavo baisiai įdomi. Bet mes turime tokią discipliną, kuri bent jau gali pakelti mano vidurkį stipendijoms, bet mokytoja dar ir kažką šneka. Štai, aš, neturėjusi žalio supratimo, galiu klausytis, konspektuotis ir mėginti perprasti tuos dalykus - tai man duoda išsilavinimas.
Suvokiau, iš kur atsiranda stereotipai apie menininkus ir meną: kad, ale, menas ir logika nesuderinami (kaip ir, žinoma, jausmai ir logika, kurie išvis yra sąryšių sistema), kad menininkas - išsilavinęs pats savaime, jam nieko nereikia - nereikia mąstyti, domėtis, tobulintis. Jam svarbu kažkaip kurti, neaišku, ar už metų nenumirs iš bado.
O skaudžiausia, kad suvoki - nelavinamas dalykas regresuoja. Jei žmogui nereikia išmokti nieko naujo, narplioti jau esamo, tuomet ką reikia veikti jo smegenims? Suvoki, kaip toks žmogus slysta gyvenimo paviršiumi, į visą ką numodamas ranka, įdėdamas neadekvačias ir suaugusiųjų pasaulyje negaliojančias reakcijas, teisindamasis dalykais, kurie jau neturi nieko bendro. Suvoki, kad tas žmogus - o tai menininkui turėtų būti didi tragedija - gal taip niekada ir negaus paragauti to "eureka!" momento, kai į galvą "šauna" geniali mintis, nes tos mintys neateina iš niekur. Genialios idėjos, kaip ir visos kitos, yra sugalvojamos. Tai ištisas galvojimo, absorbavimo procesas, pamažu besijungiantis sąmonėje ir pasąmonėje ir atėjus ramiam metui, staiga visai susijungus, pasąmonė tą produktą išspjauna Tau atgal į regimąją mintį ir sako "va, imk", ir tik dėl to gali pasirodyti, kad ta idėja ateina iš niekur.
Klaiki tiesa yra ta, kad tai, visgi, reikia sugalvoti.
Ir štai aš turiu šansą išmokti kažko naujo, galų gale - lavinti smegenis, jungti disciplinas į tarpdisciplinines mintis, ieškant naujų žodžių ir sąskambių poezijoje, prozoje, muzikoje, fotografijoje, galų gale, šitame įraše. Ir, duok Die, tai niekada nesibaigs, nes, galų gale, mokomės visą gyvenimą. Arba bent jau turėtume ir aš laikau tai sektinu pavyzdžiu, metusi į šoną kvailas idėjas, kad menininkas negali būti ir verslininkas, kad jo idėjos turi būti įdomios tik tam šalia jo geriančiam bare, ir kad nemėginti suvokti, kas vyksta aplink tave yra visiškai normalu ir taip turėtų jaustis kiekvienas menininkas.
Gal dėl to, kad jaučiuosi kurianti žmonėms. O aplink mane - būtent žmonės ir tai, kas jų sukurta, pažadinta, atverta, išaukštinta.
Ekonomikai turėjom parašyti tokį rašto darbą, kuris tituliniame lape apibūdintas kaip "verslo idėjos pristatymas". Maniškis, su visokiausiom aplinkų rūšim, algom, produkto kaina užtruko, bendrai sudėjus, kokią kiaurą dieną darbo nuo 8 ryto iki 2val nakties, bet kadangi nebuvau labai durna, tai darbą dariausi daugiau mažiau žingsneliais ir paplušėti teko tik norint išsiaiškinti kainas, skaitmenizuoti duomenis, gulinčius sąsiuvinyje, ir tai neužtrukau daugiau pusdienio.
Tad šiandien atnešusi savo keliolikos puslapių darbą ir pristačiusi jį grupei pajutau labai ryškų kontrastą, su vienu asmeniu, turėjusių tą pačią užduotį.
Dar rugsėjį tą asmenį vadinom keistuoliu ir laukėme jo prezentacijų - toks žmogus panašus į būsimą konceptualų menininką, kuris dėjęs ant visos visuomenės darys tai, kas jam patinka. Tai nebūtinai yra blogai, kai pagalvoji, bene kiekvieno menininko esmė turėtų būti dėti ant visų nuomonių ir kurti sau. Na, nebent kuri kitiems.
Bet netgi ne apie tai.
To žmogaus prezentacijų laukdavom, nes jis būdavo šmaikščiai nesupratęs reikalavimų ir rekomendacijų, svajoklis, akivaizdžiai turintis daug potencialo kurti, bet nemokantis savo minčių ir idėjų išreikšti žodžiais, tik vis mėginantis. Atrodo kaip žmogus, kuris gal tik bandymų ir klaidų metodu ims tobulėti ar atras savo stilistiką.
Šiandien buvau priblokšta pasiteisinimo "ekonomika ne mano dalykas". Tarsi žaibas trinkteltų į galvą. Pala pala, ekonomika taigi ir ne mano dalykas! Tai ką man dabar - spjauti, mesti, nieko nedaryti? Nei daug aš joj suprasdavau, nei ji man būdavo baisiai įdomi. Bet mes turime tokią discipliną, kuri bent jau gali pakelti mano vidurkį stipendijoms, bet mokytoja dar ir kažką šneka. Štai, aš, neturėjusi žalio supratimo, galiu klausytis, konspektuotis ir mėginti perprasti tuos dalykus - tai man duoda išsilavinimas.
Suvokiau, iš kur atsiranda stereotipai apie menininkus ir meną: kad, ale, menas ir logika nesuderinami (kaip ir, žinoma, jausmai ir logika, kurie išvis yra sąryšių sistema), kad menininkas - išsilavinęs pats savaime, jam nieko nereikia - nereikia mąstyti, domėtis, tobulintis. Jam svarbu kažkaip kurti, neaišku, ar už metų nenumirs iš bado.
O skaudžiausia, kad suvoki - nelavinamas dalykas regresuoja. Jei žmogui nereikia išmokti nieko naujo, narplioti jau esamo, tuomet ką reikia veikti jo smegenims? Suvoki, kaip toks žmogus slysta gyvenimo paviršiumi, į visą ką numodamas ranka, įdėdamas neadekvačias ir suaugusiųjų pasaulyje negaliojančias reakcijas, teisindamasis dalykais, kurie jau neturi nieko bendro. Suvoki, kad tas žmogus - o tai menininkui turėtų būti didi tragedija - gal taip niekada ir negaus paragauti to "eureka!" momento, kai į galvą "šauna" geniali mintis, nes tos mintys neateina iš niekur. Genialios idėjos, kaip ir visos kitos, yra sugalvojamos. Tai ištisas galvojimo, absorbavimo procesas, pamažu besijungiantis sąmonėje ir pasąmonėje ir atėjus ramiam metui, staiga visai susijungus, pasąmonė tą produktą išspjauna Tau atgal į regimąją mintį ir sako "va, imk", ir tik dėl to gali pasirodyti, kad ta idėja ateina iš niekur.
Klaiki tiesa yra ta, kad tai, visgi, reikia sugalvoti.
Ir štai aš turiu šansą išmokti kažko naujo, galų gale - lavinti smegenis, jungti disciplinas į tarpdisciplinines mintis, ieškant naujų žodžių ir sąskambių poezijoje, prozoje, muzikoje, fotografijoje, galų gale, šitame įraše. Ir, duok Die, tai niekada nesibaigs, nes, galų gale, mokomės visą gyvenimą. Arba bent jau turėtume ir aš laikau tai sektinu pavyzdžiu, metusi į šoną kvailas idėjas, kad menininkas negali būti ir verslininkas, kad jo idėjos turi būti įdomios tik tam šalia jo geriančiam bare, ir kad nemėginti suvokti, kas vyksta aplink tave yra visiškai normalu ir taip turėtų jaustis kiekvienas menininkas.
Gal dėl to, kad jaučiuosi kurianti žmonėms. O aplink mane - būtent žmonės ir tai, kas jų sukurta, pažadinta, atverta, išaukštinta.
Komentarai
Rašyti komentarą