Juokinga, bet šį įrašą paskatino parašyti pats faktas, kad mano aplinkoje milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip susiduria su plaukų pasikeitimų problemomis.
Apie ką aš kalbu?
Duosiu keletą vaizdžių ir abejingų nepaliekančių dialogų:
- Galvoju nusikirpti plaukus.
- Nekirpk, gailėsies!!!
- Galvoju kirpti kirpčiukus.
- Tau netiks, nekirpk, Tau taip labiau tinka.
- Tau labiau tiko šviesi spalva.
Ir taip toliau. Todėl gal visada kreivai žiūrėdavau į žmones, kurie už mane nutardavo, kas man tinka labiau, ir jausdavosi turį teisę būti kažkokiu stabdžiu mano plaukų evoliucijos procesuose.
Pirma - aš suprantu, kad kai Tau sako "Tau taip tinka", tai reiškia, kad atrodai gražiai. Gerai, komplimentas priimtas (nors nesuprantu, kodėl negalima išvis iškeisti į "Tau taip tinka" į "atrodai gražiai"). Ir tiek.
Bet kai nori nusikirpti plaukus, ir, neduok Die, kažkam apie tai užsimeni, prasideda toks veiksmų planas iš kito žmogaus pusės, kurio niekaip kitaip negaliu pavadinti kaip bitchin' (arčiausias lietuviškas veiksmažodis būtų skundimasis, virkavimas, zyzimas - ir tai dar pilnai neatspindi tos žodžio reikšmės, atspalvio).
Atrodo, kad žmonės, matyt, plaukus ryškiai maišydami su žmogaus individualiu tapatumu, nutaria, kad jei žmogus nusikirps plaukus, tai pasikeis visa jo esybė, jei nusidažys, staiga persivers į visiškai kitokį žmogų, nebepanašų ne tik į draugą, bet ir į žmogų apskritai. Netgi - kad nebegalėsi į tą žmogų žiūrėti ir atrodys, kad jį ištiko didžiulė nelaimė, tas skausmas sekios Tave visą gyvenimą ir kaži kas sudiegs širdį kiekvienąsyk, tą draugą atsiminus.
Ir negana to, visa tai pasibaigia už savaitės.
Žmonės inscenizuoja savo mirtį, nes jų pažįstamas nusikirps plaukus, ir visi tai užmiršta už savaitės, ir tuomet vėl iš naujo pasiberia "Tau taip tinka".
Na tai ko tada vaidinti, kad čia pasaulio galas, trukdyti žmonėms naudoti plaukus kaip stiliaus arba saviraiškos detalę, zyzti kaip mažam vaikui, kuriam mama neperka ledų. Taigi patys žinot, kad praeis.
Apskritai, atsižvelgiant į dėsningumus, manau, kad iš kūno ir aprangos detalių plaukai yra labiausiai nacionalizuojami. Jie tampa bendru visuomenės turtu ar, dar blogiau - bendra visuomenės stigma. Jie netgi būna, reikalui esant, panaudojami kaip argumentas nusakyti visam žmogaus pasikeitimui arba savęs sugadinimui/išniekinimui, šiandien tokį atvejį mačiau po viena Miley Cyrus nuotrauka komentaruose. "Aš taip Tave mylėjau, Tavo plaukus, ką sau padarei?!". Ne, nuotraukoje be trumpų plaukų nebuvo jokių šokiruojančių detalių.
Ir, po velnių žmonės, nustokit zyzt apie svetimus plaukus ir dar taip, lyg jie jum priklausytų. A la savų plaukų neužtenka. Jei neužtenka - užsiauginkit. Ir apskritai - a la nėra svarbesnių problemų gyvenime.
Apie ką aš kalbu?
Duosiu keletą vaizdžių ir abejingų nepaliekančių dialogų:
- Galvoju nusikirpti plaukus.
- Nekirpk, gailėsies!!!
- Galvoju kirpti kirpčiukus.
- Tau netiks, nekirpk, Tau taip labiau tinka.
- Tau labiau tiko šviesi spalva.
Ir taip toliau. Todėl gal visada kreivai žiūrėdavau į žmones, kurie už mane nutardavo, kas man tinka labiau, ir jausdavosi turį teisę būti kažkokiu stabdžiu mano plaukų evoliucijos procesuose.
Pirma - aš suprantu, kad kai Tau sako "Tau taip tinka", tai reiškia, kad atrodai gražiai. Gerai, komplimentas priimtas (nors nesuprantu, kodėl negalima išvis iškeisti į "Tau taip tinka" į "atrodai gražiai"). Ir tiek.
Bet kai nori nusikirpti plaukus, ir, neduok Die, kažkam apie tai užsimeni, prasideda toks veiksmų planas iš kito žmogaus pusės, kurio niekaip kitaip negaliu pavadinti kaip bitchin' (arčiausias lietuviškas veiksmažodis būtų skundimasis, virkavimas, zyzimas - ir tai dar pilnai neatspindi tos žodžio reikšmės, atspalvio).
Atrodo, kad žmonės, matyt, plaukus ryškiai maišydami su žmogaus individualiu tapatumu, nutaria, kad jei žmogus nusikirps plaukus, tai pasikeis visa jo esybė, jei nusidažys, staiga persivers į visiškai kitokį žmogų, nebepanašų ne tik į draugą, bet ir į žmogų apskritai. Netgi - kad nebegalėsi į tą žmogų žiūrėti ir atrodys, kad jį ištiko didžiulė nelaimė, tas skausmas sekios Tave visą gyvenimą ir kaži kas sudiegs širdį kiekvienąsyk, tą draugą atsiminus.
Ir negana to, visa tai pasibaigia už savaitės.
Žmonės inscenizuoja savo mirtį, nes jų pažįstamas nusikirps plaukus, ir visi tai užmiršta už savaitės, ir tuomet vėl iš naujo pasiberia "Tau taip tinka".
Na tai ko tada vaidinti, kad čia pasaulio galas, trukdyti žmonėms naudoti plaukus kaip stiliaus arba saviraiškos detalę, zyzti kaip mažam vaikui, kuriam mama neperka ledų. Taigi patys žinot, kad praeis.
Apskritai, atsižvelgiant į dėsningumus, manau, kad iš kūno ir aprangos detalių plaukai yra labiausiai nacionalizuojami. Jie tampa bendru visuomenės turtu ar, dar blogiau - bendra visuomenės stigma. Jie netgi būna, reikalui esant, panaudojami kaip argumentas nusakyti visam žmogaus pasikeitimui arba savęs sugadinimui/išniekinimui, šiandien tokį atvejį mačiau po viena Miley Cyrus nuotrauka komentaruose. "Aš taip Tave mylėjau, Tavo plaukus, ką sau padarei?!". Ne, nuotraukoje be trumpų plaukų nebuvo jokių šokiruojančių detalių.
Ir, po velnių žmonės, nustokit zyzt apie svetimus plaukus ir dar taip, lyg jie jum priklausytų. A la savų plaukų neužtenka. Jei neužtenka - užsiauginkit. Ir apskritai - a la nėra svarbesnių problemų gyvenime.
Komentarai
Rašyti komentarą