Negaliu nė mėginti įsivaizduoti, koks jausmas būtų gyventi su kūnu, kuris Tau atrodo svetimas, nesuprantamas, nepažįstamas. Tokia padidinta versija drabužio, kurį visuomet nešioji, ir kuris, matai, kad tau netinka, tačiau negali nusivilkti. Ir net jei nusivilktum, atrodo, kad niekas to nesuprastų, kad tas drabužis ant tavęs būti privalo, jis priklijuotas, kokį jį turi, tokį turi ir nešioti.
Visa, kas aplink tave - neigtų, kad tas kūnas tau netinka. Visa rodytų, kad taip ir turi būti. Ir artimiausiu metu toks žmogus ima jaustis arba labai labai sutrikęs - mat, vyksta didžiulis didžiulis psichologinis konfliktas tarp to, kas jaučiama ir kas matoma, arba žmogus turėtų imti kvestionuoti savo psichologinį sveikumą. Jei jau būtų pakankamo amžiaus.
Kažkaip visai netyčia užklydau ant lyties identiteto sutrikimo temos, labai mažai apie tai žinodama. Ko gero naršydama vienos psichologės facebook timeline ir radusi filmuką, kuriame iš berniuko išaugo mergaitė. Po to filmuko sekė dar vienas, patraukęs mane kiek kitokia, labiau dokumentine forma, kuriame buvo įtrauktos ir medicinos specialistų nuomonės, šiek tiek paaiškinimų ir panašiai.
Taigi, visų pirma, kas yra lyties identiteto sutrikimas? Tam išsiaiškinti pirmiausia galime išskirti tris sąvokas, kurios gali mažai viena su kita būti susijusios. Tai - biologinė lytis, "psichologinė lytis" - lytis, su kuria protiškai identifikuojamasi, ir seksualinė orientacija (rodanti, kuri lytis ar lytys tave traukia). Manau, visiems aišku, kas yra biologinė lytis, ji nustatoma vaikui gimus ir beveik visuomet būna tiksli - mergaitė arba berniukas, sprendžiant iš genitalijų. Tuo tarpu lyties identitetas - tai lytis, kurioje žmogus jaučiasi esąs, ir čia gamta kartais pateikia siurprizų - kad ir berniukas, gimęs ir pradėjęs mergaitiškumo ženklus rodyti anksčiau, nei pradėjo kalbėti, netgi anksčiau, nei pradėjo vaikščioti.
Tokia yra ir mergaitės, vardu Jazz istorija (gale įrašo įdedu dokumentiką). Tai viena iš vaikų, kurie gimė su viena biologine ir kita "psichologine" lytimi, istorijų. Toks atvejis, kai berniukas nuo mažens mėgo barbes ir rožinius daiktus, ir pradžioje tai atrodė miela, bet buvo rimtai sunerimta, kai vaikas pradėjo kalbėti, nesuprasdamas skųstis savo drabužiais, naršyti po sesių spintas. Ir tokiam žmogui, jei niekas nepasikeis, lieka visą, ar bent pusę gyvenimo kartoti, kad jis turi vienokį kūną ir kitokias mintis.
Dokumentika parodo, su kokiomis, atrodo, menkniekiškomis problemomis, pradedant lankymusi tualete ir baigiant futbolo žaidimu - susiduriama auginant tokį vaiką. Ir nors kai kuriems tai būna "tik fazė", kitiems tai tik stiprėja, todėl didėjant vidiniam konfliktui tokie vaikai būna savižudiški šešerių metų - toks stiprus yra tas prieštaravimas - jei jais nebūna tinkamai pasirūpinta.
Ką supratau? Kad dažnai šis sutrikimas diagnozuojamas jauniems žmonėms, vaikams, vos išmokusiems reikšti šiokias tokias mintis. Todėl teigti, kad kažkas prisižiūrėjo transvestitų, ar, paprasčiausiai, kitos lyties, yra mažų mažiausiai nelogiška. Tiesiog norėti pabuvoti mergaite, ir trūks plyš siekti įrodyti, kad esi mergaitė, kai visi mato berniuką, yra ne tas pats. Tai - ne noro reikalas, tai smegenų veikimo schema. Aš noriu naujos derančios ukulėlės, bet negavusi nepuolu žudytis ir net apie tai negalvoju.
Nepaisant visų savidestrukcinių nemažos dalies lyties identiteto sutrikimo turinčių vaikų, pasitaiko ir sėkmės istorijų, dėl kurių sunkiai kovojama, peržengiamos naujos ribos teisėje, išsilavinime ir švietime, atvejų, kurie supažindina, informuoja visuomenę, skatina toleranciją, kuri toli gražu nieko neskatina imti ir pasikeisti lytį. Jazz - vienas iš retų nuo pat mažens dokumentuotų atvejų. Jūsų dėmesiui - dokumentika anglų kalba apie mergaitę, kuri gimė berniuku.
Komentarai
Rašyti komentarą