Mažne pats geriausias dalykas pasaulyje yra dušas. Žinau, mano geriausių dalykų pasaulyje sąrašas keičiasi greičiau, negu kai kieno - pirštais nebadysim - sąračas, o tai - jau didelis pasiekimas.
Bet juk ir natūralu, kad sakau tai tik ką išėjusi iš dušo, kuris atgaivina ir grąžina, atneša atgal į ramią namų erdvę.
Šiandien, taip netikėtai, kaip gegužę ateina vasara - pala, ne taip ir netikėtai -, atsidūriau Domanto Razausko (ir) grupės koncerte "Tamstoje". Nepaisant stebuklingo bilieto "pastatymo" (Gabija, Tu esi spindulėlis, ačiū, kai būsiu turtinga - grąžinsiu), iš paskos sekęs egzistencialistinis klausimas buvo "ar įpusėjus koncertą palikti erdvę ir eiti balsuoti autobusų, ar pasilikti ir tikėtis kažkokiu būdu grįžti?". Kadangi aš šeštadienio ryte dirbu tik nuo devintos ryto, nutariau, kad žymiai nuostabiau buvo pasilikti. (Neklauskit, pati savim didžiuojuosi).
Turbūt pirmąsyk su savo vargšu ne daug pritraukiančiu objektyvu naršiau visas erdves, ieškojau spalvų ir balansų taip rimtai - kad būtų ką atiduoti ir parodyti. Gal net pirmąsyk nesijaučiau kažką praleidžianti, kolei sekiau pro aparato akutę, laukdama tų vertų įamžinti momentų, tuo pačiu išlaikydama tą padorios etikos ir nuoširdumo ribą, kai kritiniais momentais ISO iškyla iki 12 600, tačiau blykstė per visą koncertą būna paleidžiama porą kartų
*šioje vietoje įrašą pertraukia autorės atsistojimas, mat, ji girdi katę valgant kažką keisto ir neaiškaus. Pakilus išaiškėja, kad tai šiandien Gabijos palikta laukinių gėlių puokštelė, jau spėjusi sudžiūti ir nusimesta katės. Žiūriu į augalus ir galvoju, kas čia gali būt nuodingo, kas ne. Pagailiu katės, ištraukiu jai vieną smilgą, o visa kita išmetu, skanaus.*
Blykstė per visą koncertą paleidžiama tik porą kartų. Kokybės atžvilgiu "sutaupytos" nuotraukos užtrat - žavios. Ir nors vargu, ar jų tokių daug iš viso to apšvietimo ir turbūt kelių šimtų fotografijų medžiagos, bet keletas tokių, kad išsižioji dar vietoje.
Bet juk ir natūralu, kad sakau tai tik ką išėjusi iš dušo, kuris atgaivina ir grąžina, atneša atgal į ramią namų erdvę.
Šiandien, taip netikėtai, kaip gegužę ateina vasara - pala, ne taip ir netikėtai -, atsidūriau Domanto Razausko (ir) grupės koncerte "Tamstoje". Nepaisant stebuklingo bilieto "pastatymo" (Gabija, Tu esi spindulėlis, ačiū, kai būsiu turtinga - grąžinsiu), iš paskos sekęs egzistencialistinis klausimas buvo "ar įpusėjus koncertą palikti erdvę ir eiti balsuoti autobusų, ar pasilikti ir tikėtis kažkokiu būdu grįžti?". Kadangi aš šeštadienio ryte dirbu tik nuo devintos ryto, nutariau, kad žymiai nuostabiau buvo pasilikti. (Neklauskit, pati savim didžiuojuosi).
Turbūt pirmąsyk su savo vargšu ne daug pritraukiančiu objektyvu naršiau visas erdves, ieškojau spalvų ir balansų taip rimtai - kad būtų ką atiduoti ir parodyti. Gal net pirmąsyk nesijaučiau kažką praleidžianti, kolei sekiau pro aparato akutę, laukdama tų vertų įamžinti momentų, tuo pačiu išlaikydama tą padorios etikos ir nuoširdumo ribą, kai kritiniais momentais ISO iškyla iki 12 600, tačiau blykstė per visą koncertą būna paleidžiama porą kartų
*šioje vietoje įrašą pertraukia autorės atsistojimas, mat, ji girdi katę valgant kažką keisto ir neaiškaus. Pakilus išaiškėja, kad tai šiandien Gabijos palikta laukinių gėlių puokštelė, jau spėjusi sudžiūti ir nusimesta katės. Žiūriu į augalus ir galvoju, kas čia gali būt nuodingo, kas ne. Pagailiu katės, ištraukiu jai vieną smilgą, o visa kita išmetu, skanaus.*
Blykstė per visą koncertą paleidžiama tik porą kartų. Kokybės atžvilgiu "sutaupytos" nuotraukos užtrat - žavios. Ir nors vargu, ar jų tokių daug iš viso to apšvietimo ir turbūt kelių šimtų fotografijų medžiagos, bet keletas tokių, kad išsižioji dar vietoje.
Pradžiai užtektinai. Suvokus, kad už penketo valandų reikės dirbti. Įspūdžiai nr. 2 rytoj, o tas rytojus yra jau šiandien.
Komentarai
Rašyti komentarą