Filmas "Blue is the warmest color" (angliškas pavadinimas), "La vie d'Adèle - Chapitres 1 et 2" (prancūziškai, originalas) - įstabus, naujausias režisieriaus Abdellatif Kechiche darbas, gimęs iš komiksų tipo knygos, kupinas įstabios aktorių Léa Seydoux bei Adèle Exarchopoulos darbas, su fantastiškai intymiomis kadruotėmis, nepaprastai įtraukiančiomis į filmo siužetą.
Nepaisant gana keisto pasirinkto pavadinimo anglų kalba (kaip fotografuojanti, niekaip negaliu sutikti, kad mėlynos spalvos kelvinai bent kuo gali pasirodyti šilti), filmas - vertas dėmesio.
Su šiuo filmu visai netyčia atšvenčiau jonines ir to nesigailiu. Tai vienas iš retų ne azijietiškų filmų, kurie gali sau leisti trijų valandų trukmę, vietomis prailgti tyčia, norint pabrėžti ilgo laukimo jausmą. Vienas tų filmų, kurie gali sau leisti atvirą diafragmą, visiškai išsiliejusį foną, fokusuojant į žmogų. Vienas tų filmų, kurie fantastiškai natūraliai ir intymiai įamžina valgantį, miegantį, einantį žmogų.
Ne veltui filmas iš tolo dvelkia gyvenimu - pasak oficialių pareiškimų, skriptas aktorėms tebuvo duotas vieną kartą, ir jį perskaičius buvo pasiūlyta užmiršti tikslius dialogus ir scenas atkartoti "savais žodžiais". Keletas scenų buvo nufilmuota visai ne vaidinimų metu - valgymas, miegas - judant iš vienos vietos į kitą. Filmas atrinktas iš daugiau nei 800 valandų juostos.
Tas žmogiškas detalus paprastumas, neperdažyti, o dažniausiai - ir visai nesidažę veidai, režisieriaus rankomis nudažyti meniški plaukai - visai tai jau nuneša į gyvenimą.
Filmas netinka ne tik vaikams - netinka, ko gero, ir daugumai labai konservatyvių žmonių, atsižvelgiant tiek į sekso scenų kiekį, tiek į faktą, kad visas filmas - apie dvi įsimylėjusias merginas. Paliečiantis ir stereotipus apie jas, iš visų įmanomų pusių, ir gana žaviai atskleidžiantis, kokią aistrą viena mergina gali jausti kitai.
Pats sekso scenų pasirinkimas ir atskleidimas - gana provokuojantis ir sulaukęs aštrios kritikos, kaip ir didžių liaupsių. Bet galų gale mane jis visgi įtikino, nors to ir nesitikėjau. Tikslas įgyvendintas.
Personažai - realūs, žmogiški, dvi merginos iš skirtingų vietų, planetų, skirtingo amžiaus. Viena jau seniai suvokusi, kad ją traukia tik merginos, kita tik vis priliečianti tokį suvokimą ir pradžioje pati jo besigėdijanti. Personažai tokie tikri, kad filmui pasibaigus ne tik jautiesi nugyvenęs jų dviejų gyvenimą, jauti, kad istorija tęsiasi toliau, matai, kaip veikėjos gyvena, ką jos veikia, kas jas ištinka ar gali ištikti.
Keistai romantiškas, provokuojančiai seksualus, intymiai realus ir paliečiantis tiek tuos, kurie mano besijaučią visiškai patogiai tokio filmo draugijoje, tiek, ir gal netgi labiau - tuos, kuriems tat nauja ar nepriimtina. Todėl pirmiausia gal būtent tiems žmonėms ir pasiūlyčiau šį filmą. Pasiūlyčiau visiems, trokštantiems pažinti kito pasaulį. Visiems, trokštantiems naujų potyrių. Visiems, kuriems įdomu, kuo šis filmas unikalus, nes jis yra unikalus.
Pelnęs galybę apdovanojimų, tarp jų ir Kanuose, IMDB įvertintas aštuonetu - aš šaučiau ir daugiau - beprotiškai maloniai ilgas, neprailgstantis, kai to nereikia, suteikiantis nuostabų laukimo įspūdį, fantastiškai įamžinantis bėgantį ir žmones keičiantį laiką, svarbiausia - įamžinantis meilę, kuri, iš vienos pusės - visiškai kitokia, nei mes įpratę ją matyti, bet galiausiai - gal ir tokia pat.
Filmas pastato į beprotiškai intymią akistatą su pačia meile, tarsi ištraukdamas žmogaus jausmą, kurio jis nesugebėjo apibūdinti žodžiais, į paviršių, duodamas pažiūrėti, kaip tat atrodo iš šono. Ir žiūrėjimas "iš šono" dar niekada nebuvo toks artimas.
Nepaisant gana keisto pasirinkto pavadinimo anglų kalba (kaip fotografuojanti, niekaip negaliu sutikti, kad mėlynos spalvos kelvinai bent kuo gali pasirodyti šilti), filmas - vertas dėmesio.
Su šiuo filmu visai netyčia atšvenčiau jonines ir to nesigailiu. Tai vienas iš retų ne azijietiškų filmų, kurie gali sau leisti trijų valandų trukmę, vietomis prailgti tyčia, norint pabrėžti ilgo laukimo jausmą. Vienas tų filmų, kurie gali sau leisti atvirą diafragmą, visiškai išsiliejusį foną, fokusuojant į žmogų. Vienas tų filmų, kurie fantastiškai natūraliai ir intymiai įamžina valgantį, miegantį, einantį žmogų.
Ne veltui filmas iš tolo dvelkia gyvenimu - pasak oficialių pareiškimų, skriptas aktorėms tebuvo duotas vieną kartą, ir jį perskaičius buvo pasiūlyta užmiršti tikslius dialogus ir scenas atkartoti "savais žodžiais". Keletas scenų buvo nufilmuota visai ne vaidinimų metu - valgymas, miegas - judant iš vienos vietos į kitą. Filmas atrinktas iš daugiau nei 800 valandų juostos.
Tas žmogiškas detalus paprastumas, neperdažyti, o dažniausiai - ir visai nesidažę veidai, režisieriaus rankomis nudažyti meniški plaukai - visai tai jau nuneša į gyvenimą.
Filmas netinka ne tik vaikams - netinka, ko gero, ir daugumai labai konservatyvių žmonių, atsižvelgiant tiek į sekso scenų kiekį, tiek į faktą, kad visas filmas - apie dvi įsimylėjusias merginas. Paliečiantis ir stereotipus apie jas, iš visų įmanomų pusių, ir gana žaviai atskleidžiantis, kokią aistrą viena mergina gali jausti kitai.
Pats sekso scenų pasirinkimas ir atskleidimas - gana provokuojantis ir sulaukęs aštrios kritikos, kaip ir didžių liaupsių. Bet galų gale mane jis visgi įtikino, nors to ir nesitikėjau. Tikslas įgyvendintas.
Personažai - realūs, žmogiški, dvi merginos iš skirtingų vietų, planetų, skirtingo amžiaus. Viena jau seniai suvokusi, kad ją traukia tik merginos, kita tik vis priliečianti tokį suvokimą ir pradžioje pati jo besigėdijanti. Personažai tokie tikri, kad filmui pasibaigus ne tik jautiesi nugyvenęs jų dviejų gyvenimą, jauti, kad istorija tęsiasi toliau, matai, kaip veikėjos gyvena, ką jos veikia, kas jas ištinka ar gali ištikti.
Keistai romantiškas, provokuojančiai seksualus, intymiai realus ir paliečiantis tiek tuos, kurie mano besijaučią visiškai patogiai tokio filmo draugijoje, tiek, ir gal netgi labiau - tuos, kuriems tat nauja ar nepriimtina. Todėl pirmiausia gal būtent tiems žmonėms ir pasiūlyčiau šį filmą. Pasiūlyčiau visiems, trokštantiems pažinti kito pasaulį. Visiems, trokštantiems naujų potyrių. Visiems, kuriems įdomu, kuo šis filmas unikalus, nes jis yra unikalus.
Pelnęs galybę apdovanojimų, tarp jų ir Kanuose, IMDB įvertintas aštuonetu - aš šaučiau ir daugiau - beprotiškai maloniai ilgas, neprailgstantis, kai to nereikia, suteikiantis nuostabų laukimo įspūdį, fantastiškai įamžinantis bėgantį ir žmones keičiantį laiką, svarbiausia - įamžinantis meilę, kuri, iš vienos pusės - visiškai kitokia, nei mes įpratę ją matyti, bet galiausiai - gal ir tokia pat.
Filmas pastato į beprotiškai intymią akistatą su pačia meile, tarsi ištraukdamas žmogaus jausmą, kurio jis nesugebėjo apibūdinti žodžiais, į paviršių, duodamas pažiūrėti, kaip tat atrodo iš šono. Ir žiūrėjimas "iš šono" dar niekada nebuvo toks artimas.
Komentarai
Rašyti komentarą