Buvau pažadėjusi, kad sekantį rytą ims ir ateis antra įrašo dalis, bet ji ėmė ir neatėjo. Ką darysi, pasitaiko visko. (nuoroda į pirmą įrašo dalį -Pirma įrašo dalis ČIA)
Tą rytą aš maloniai pradirbau. Kaip pati susidaranti darbo grafiką, truputį dvejojau - gal užmigsiu arba numirsiu, gal nedirbti? Bet tokiais atvejais pastaruoju metu save jau pergaliu ir pastebiu, kad galiu ir ištveriu daugiau, nei maniau. Žodžiu, nuomonė apie savo sugebėjimus negali kilti, jeigu nėra kur tų sugebėjimų ištestuoti ir praplėsti.
Nežinau, ar gera mintis buvo palikti katei tą smilgą. Ryte turėjau išvalyti ir smilgą, ir visa kita, ką katė savo skrandyje su ta smilga iškrapštė. Kita vertus, ne veltui jos taip išsivalo nuo plaukų. Įsivaizduojat, kiek katės skrandy pūkų? Aš į jos snukį pasitrinu savuoju ir po to susiraukusi kaip velnias delnais valau veidą, genama tokio šizofreniško jausmo, kad mano veidas apaugo plaukais. O vaikyti, katė šito turėtų patirti daugiau.
Koncertas iš ties buvo pasakiškas. Tai taip pat buvo paskutinis iki šiol kartas, kai rimtai fotografiškai dirbau - sekantį vakarą fotoaparatas atsisakė žmoniškai veikti ir iki dabar su neaiškia ateitim guli servisuose.
Tai būtų visai linksma, jeigu ne faktas, kad esu sau įpareigota ramiai tęsti 365 projektą, kuris reiškia po nuotrauką kiekvieną dieną. Mažasis Canon, su kuriuo iki tol dirbau metus, turi įstrigusį objektyvėlį ir nebefokusuoja visiškai. Pagalvojau, kad tai bus konceptualus menas.
Mano telefonas neturi kameros. Vyro telefonas, suveiktas iš kursiokės, turi, tokią liūdnoką tačiau. Ir dar turiu internetinę - kompiuteryje įmontuotą ir vieną atskirai pajungiamą - kameras. Die, turėtų būti smagu, bet dar nepasidaviau. Fotografuoju dangų ir batus.
Mane vis dar stebina, kaip koncerto metu sugebėjau taip giliai klausyti, tarp manęs ir muzikos stovint fotoaparato veidrodžių sistemos barjerui. Kita vertus, gal, kai abi sferas labai myli, užuot ieškojus, kur pastatyti sieną tarp jų dviejų pilnavertiškumo, galima padaryti sintezę, ko gero tai ir padariau. Porą kartų apėjau visą salę, ieškodama vietų, iš kurių matomi visi grupės nariai. Kovojau su aukščiausiais ISO. Lindau beveik po staliukais. Susipažinau su viena mergaite, kurią norėčiau kada nufotografuoti. Pasaugojau kažkieno daiktus. Dairiausi. Klausiausi. O svarbiausia - girdėjau.
Tą rytą aš maloniai pradirbau. Kaip pati susidaranti darbo grafiką, truputį dvejojau - gal užmigsiu arba numirsiu, gal nedirbti? Bet tokiais atvejais pastaruoju metu save jau pergaliu ir pastebiu, kad galiu ir ištveriu daugiau, nei maniau. Žodžiu, nuomonė apie savo sugebėjimus negali kilti, jeigu nėra kur tų sugebėjimų ištestuoti ir praplėsti.
Nežinau, ar gera mintis buvo palikti katei tą smilgą. Ryte turėjau išvalyti ir smilgą, ir visa kita, ką katė savo skrandyje su ta smilga iškrapštė. Kita vertus, ne veltui jos taip išsivalo nuo plaukų. Įsivaizduojat, kiek katės skrandy pūkų? Aš į jos snukį pasitrinu savuoju ir po to susiraukusi kaip velnias delnais valau veidą, genama tokio šizofreniško jausmo, kad mano veidas apaugo plaukais. O vaikyti, katė šito turėtų patirti daugiau.
Koncertas iš ties buvo pasakiškas. Tai taip pat buvo paskutinis iki šiol kartas, kai rimtai fotografiškai dirbau - sekantį vakarą fotoaparatas atsisakė žmoniškai veikti ir iki dabar su neaiškia ateitim guli servisuose.
Tai būtų visai linksma, jeigu ne faktas, kad esu sau įpareigota ramiai tęsti 365 projektą, kuris reiškia po nuotrauką kiekvieną dieną. Mažasis Canon, su kuriuo iki tol dirbau metus, turi įstrigusį objektyvėlį ir nebefokusuoja visiškai. Pagalvojau, kad tai bus konceptualus menas.
Mano telefonas neturi kameros. Vyro telefonas, suveiktas iš kursiokės, turi, tokią liūdnoką tačiau. Ir dar turiu internetinę - kompiuteryje įmontuotą ir vieną atskirai pajungiamą - kameras. Die, turėtų būti smagu, bet dar nepasidaviau. Fotografuoju dangų ir batus.
Mane vis dar stebina, kaip koncerto metu sugebėjau taip giliai klausyti, tarp manęs ir muzikos stovint fotoaparato veidrodžių sistemos barjerui. Kita vertus, gal, kai abi sferas labai myli, užuot ieškojus, kur pastatyti sieną tarp jų dviejų pilnavertiškumo, galima padaryti sintezę, ko gero tai ir padariau. Porą kartų apėjau visą salę, ieškodama vietų, iš kurių matomi visi grupės nariai. Kovojau su aukščiausiais ISO. Lindau beveik po staliukais. Susipažinau su viena mergaite, kurią norėčiau kada nufotografuoti. Pasaugojau kažkieno daiktus. Dairiausi. Klausiausi. O svarbiausia - girdėjau.
Komentarai
Rašyti komentarą