Papapapapasaulio kraštas

    Kaunas - pats gražiausias pasaulio kraštas. Nereikia su tuo ginčytis. Tokį jį pirmąsyk pamačiau, tokį atsimindama ir numirsiu. Tai tik mano nuomonė. Visi kiti gali apsieiti su forsais, duobėmis, kurios man, šitieka daug vairuojančiai, akivaizdžiai, irgi nėra įdomios. 

    Prisipažinsiu - Kaunas man yra sentimentų kupinas miestas. Kaunas man yra pabėgimas nuo visa ko ir nuo savo gyvenimo. Jei į Šiaulius važiuoju kaip į gimtąjį miestą, ieškau, kas pasikeitę, matau pažįstamus, Vilniuje gyvenu, fotografuoju, lankau renginius, tai Kaune pabėgu pas kelis nuostabius draugus ir šįsyk į tąjį Kauną važiavau nuo pat sausio - tai buvo pirmoji suplanuota data. Kažkas užkrisdavo, kažkas negalėdavo, dingdavo nakvynės, sveikata - žodžiu, viskas iš eilės. Ir atėjo diena, kai supratau, kad va, jau metas, parašiau žmonėms - ir staiga visi tuo metu laisvi. Žodžiu, tokia yra gyvenimo magija.
    Galėčiau teigti, kad stotyje mane pasitiko Augustė - nuostabi mergaitė, su kuria kadais susipažinom, kai perskaitėm viena kitos blogus. Bet, išlaikant santykį tarp meno ir tiesos - aš ėjau pasitikti jos mane pasitinkančios. Kai žmogus ryte parašo klausdamas "Kada atvažiuoji?", tu atsakai "10.50" ir parašo "ai, tai dar galiu pagulėt" - pasidžiaugi žmogaus laime, aš, kaip visuomet, prieš važiuodama į Kauną neišsimiegojau, mėginau kažką nusiveikti ir sunkiai kėliausi ryte, palikdama pusę daiktų. Bet net ir tai natūralu. Kitaip, prieš važiuojant į Kauną sunku ir įsivaizduoti.

    Todėl vos įlipus į traukinį 09.45 ryte kontrolierius su manimi pasisveikina 'Labas vakaras" ir paprašo parodyti bilietą, kai tuo tarpu, traukdamasi piniginę, sutrinku. Galvoju, kad kažkas negerai, mintys lėtai susigeneruoja, atsisuku į jį su nuostaba ir tariu "Vakaras?". Žinoma, su malonia nuostaba. Vargšas žmogus turbūt taip ir negavo pailsėt nuo vakar.

    Todėl ir likus dešimčiai minučių iki Kauno stoties gaunu žinutę iš Augustės ir pradedu mažne su garsu kvatoti. "Neabejoju, kad tu stotį pasieksi anksčiau, nei aš, bet aš bent sprintinau per visą mikrorajoną neužrištais batais iki stotelės, jau nekalbant apie tai, kad nevalgiau ir nesiprausiau". Taip, aš myliu savo bičiulius. Jie visada turi kuo praskaidrinti nuotaiką. Ir net atrodo, kad dėl manęs sprintinti per rajoną neužrištais batraiščiais yra žymiai stipresnė meilės išraiška, negu tiesiog pasitikti mane stotyje. 

    Visas Kaunas man persismelkęs laikotarpiu, kurį laikau vienu gražiausių savo gyvenime, nes tuo metu turėjau labai praturtinantį, įdomų, veik nežmonišką žmogų, kuris, atrodo, buvo mane įsileidęs taip giliai, kad nė pati nesuvokdama tyrinėjau žmogaus gilybę ir didybę. Pasivaikščiojimai, aplankytos vietos - tai vietos, kuriose tarsi nostalgiškai darkart tai patiriu, ir, regis, dabar mūsų nebesieja net tas pats šaligatvis, kuriuo, dedu galva, tas žmogus mina bent kartą į vieną - dvi savaites. 

    Turėjau progos pamatyti, kaip gyvena mergina, kurios turbūt veik nebuvau sutikusi nuo tada, kai ji gyvena Kaune. Gavau pietų, prie kurių man neleido prikišti nė piršto (ak, kaip gera būt lepinamai!). Netgi gavau kavos, naminės kapučino, kažko panašaus į ką pati jau sugebu padaryti namie.

    Mano kelionės į Kauną apogėjus turėjo būti klajonės po Šilainių rajoną. Žinau, Šilainiai nepasižymi turistiniais objektais. Ir visgi, ten visad išlipdavau po balsavimo Šiauliai - Kaunas ar Vilnius - Kaunas, ten, ko gero, tebegyvena ir visi mano sentimentai. Suvokiau, kaip aš  nerandu laiko pabūti su savimi. Ir kai jau galiausiai gaunu pabūti, kiek išsigastu savo neišsprestų ryšių, idėjų, jausmų. Todėl ir klajonės po Šilainius pavirto į gana keistą psichoterapiją, ir greit praklaidžiojusi pro gyvenamuosius namus netrukus, "kirsdama kampus" atsidūriau laukuose prie negyvenamų pastatų, buvo nežmoniškai karšta, buvau gėrusi mažai vandens ir tik valgiusi pusryčius ir pasijutau be galo pavargusi, tįsdama su savimi daiktus - mat, turėjau apsistoti pas kitą draugę.
    Kartu su sentimentais užpuola didžiulis noras parašyti žmogui, tam žmogui, kuriam, tiesa, rašyti nedera. Su kuriuo n-kartų viską sugriovus prisipažįsti, kad nėra jokios naudos ir jokio tikslo mėginti kažką statyti, ir visa, kas vyksta, yra sąlygota kažkokio liguisto prisirišimo, gyvenimo praeityje, nesugebėjimo paleisti (ir tik tų vienintelių santykių!). Suvoki, kad išties nebenori kankintis, aštrinti, nebenori rašyti. Jautiesi pabaigęs tą reikalą. Jautiesi miręs vien nuo minties, kad neseniai ėmei ir taip tarp kitko sužinojai, kad visa ta draugystė, kurios metu jausdavau per šimtus kilometrų, jog žmogus jaučiasi blogai, buvo kažkoks neaiškus darinys, visi tie metai ir supratimai, ir, žinoma, pykčiai. Kad tam žmogui, tu, pasirodo, esi tas, kuris jis niekad nejautė, kad jam nuoširdžiai norėtų gero. Ir net visam tam pasibaigus tas faktas žeidžia, bet galiausiai sugriauna visas rožines svajones.
    Aplink save turiu nuostabius bičiulius, fantastiškus hobius, įdomius darbus ir patyrimus, katę, gražias vietas klajonėms, aistrą psichologijai. Ir visa tiek tokiais atvejais drįstu tą pamiršti.
    Ir kai jau esu nežmoniškai pavargusi, veik dehidratavusi, nusitąsiusi po neaiškias vietas, laukus ir tvoras - jau nebesvarbu, jau neskauda, ir iki pat būties pažįstami pastatai ir sentimentai tik skatina žengti dar vieną žingsnį link atokvėpio, vietos, kurioje galiu pailsėti ir atsigauti, jau nieko netrūksta, jau nieko neprašau.
    Suteik man, Dieve, stiprybės taip jausti, kai turiu virš galvos stogą, nuostabų vyrą, labiausiai mane praturtinančius ir įkvepiančius bičiulius. Suteik man stiprybės išmesti tai, kad jau seniai yra išmesta. Ir eiti toliau.