Turbūt nesuklysiu pasakiusi, jog jaunystės kultas - daugeliui pažįstama sąvoka. Keliais sakiniais, kreipiančiais ta pačia kryptimi, šį reiškinį galėtume apibūdinti. Ir nesunkiai. Tai nesunkiai gali padaryti kiekvienas jaunas žmogus apskritai, net pirmą sykį išgirdęs tuos du žodžius - jaunystės kultas.
Tai troškimas amžinai arba kiek įmanoma išlikti ir / ar atrodyti jaunam, gyvybingam, energingam, gražiam. Tai noras demonstruoti nenykstantį grožį ir kūno jėgą, nuolat gyvybingą protą, produktyvumą. O kur dar visos jaunatviškos šėlionės?
Gyvenk, kol jaunas
Mano manymu, pati desperatiškiausia jaunystės kulto stadija - tai nenoras gyventi daugiau keturiasdešimties ir ilgiau. Nemažai jaunimo daliai senatvė visai nepatraukli - raukšlės, kūno fizinės jėgos mažėjimas, atsisveikinimas su vakarietiškos kultūros suformuotu grožiu. Senatvė žmogų apiplešia, ji atima iš jo tai, su kuo žmogus nesiskirdamas nugyvena pusę savo amžiaus.
Senatvė apiplešia žmogų, o senatvę apiplešia eidžizmas (ageism).
Oficialiai apibrėžiamas kaip diskriminacija dėl amžiaus, visgi, eidžizmas dažniausiai naudojamas pabrėžti būtent didėjančio chronologinio amžiaus diskriminacijai. Su ta diskriminacija susiduriama ne vien savo mintyse ir vidiniuose įsitikinimuose, ji paplitusi plačiai, nusidriekia nuo darbo rinkos (vakar užmačiau, kad tai - dažniausia diskriminacijos rūšis Lietuvos darbo rinkoje) iki sveikatos apsaugos, ir tik tuomet iš tiesų nuklysta į neformaliąją aplinką. Eidžizmas stigmatizuoja senatvę. Išankstinių nuostatų, mitų ir stereotipų apie senatvę rinkinys paverčia brandžiausią žmogaus raidos etapą niekuo kitu, tik sąsaja su mirtimi ir negrožiu.
Vakar skaitydama knygą nušvitau. Turbūt negalėčiau ant rankos pirštų suskaičiuoti žmonių, kuriuos žinau nenorint pasiekti senatvės, niekada. Jaunystės kultas - svaigios emocijos, įsitvirtinusios Vakaruose. Filmuose ir fotografijose senų žmonių - fantastiškai mažai, ir dažnai jie vaizduoja taip pat labai stereotipiškus personažus, nė kiek nepadedančius griauti mitų. Bet tik vakar suvokiau, kad yra tokia sąvoka - eidžizmas - ir ji privalo būti neišvengiamai susijusi su tuo iš kažkur atėjusiu jaunystės kultu.
Ką žinote apie senatvę ir senus žmones? Žemiau pateikta dešimt teiginių, prie kiekvieno jų mintyse pasirinkite - tiesa tai ar melas, ir suskaičiuokite, kiek kartų atsakėte "tiesa". Nagi, sąžiningai.
- Sendami žmonės supanašėja.
- Sendamas kiekvienas žmogus suvaikės, jei tik prieš tai nenumirs.
- Senatvė - tai ramybės laikotarpis.
- Seni žmonės nelinkę domėtis seksu.
- Seni žmonės linkę laikytis savo senų pažiūrų.
- Daugelis senų žmonių nekūrybiški ir neproduktyvūs.
- Seniems žmonėms labai sunku išmokti naujų dalykų.
- Sendami žmonės apskritai darosi pikti ir irzlūs.
- Dauguma senų žmonių - vieniši ir izoliuoti.
- Sendami žmonės linksta į religiją.
Šie teiginiai apie senatvę pirmą sykį išleisti 1980m., McKenzie knygoje. Ir visi iki vieno jie - klaidingi, t.y. galintys būti tiesa, šnekant apie konkretų individą, tačiau gerokai pervertinamas jų svarumas seno amžiaus žmonių grupei. Galbūt būtent dėl to, kad senatvė dabar labai darbščiai stigmatizuojama ir stereotipai lenda iš visur ir į visur, esame nelinkę į seną žmogų žiūrėti kaip į individualų asmenį. Ir o bet tačiau, turiu išskirti - turbūt visi turime močiutę, kurią labai mylime, ir sakome, kad mano močiutė visai kitokia, nei visi kiti seni žmonės. Kai pažįstame iš grupės "išsiskiriantį" individą, esame linkę laikyti jį išsiskiriančiu net nepažinodami grupės. Ir taip gimsta stereotipai. Turbūt tokios frazės kaip nusišneka, nes senas arba senatviniai marazmai nesunkiai slysta iš lūpų, ir net nesuvokdami, taikydami tai tik individui, čia pat mes kūrenam didžiulį diskriminacijos laužą, it netyčia, it juokais.
Nenorėti pasenti - tai tai pačiai savo nuostabiai močiutei sakyti "aš nenoriu būti kaip tu". Tai sakyti, kad tas senas žmogus kažkuo mažiau vertesnis, ir man neįdomu, kaip tokiu tampama, tegu mane tat pralenkia.
Taip, senstant kūnas dėvisi greičiau, dažniau ištinka sunkesnės traumos, gali apnikti vienišumas, bet visa tai nėra būtina senatvei. Senatvė - tai pats brandžiausias žmogaus amžius, kuris, kaip ir bet koks kitas chronologinis amžius, neprivalo būti apkrautas vien tik problemomis. Tai šiokio tokio susimąstymo laikas, tai laikas, kai gali sėdėti krėsle ir mėgautis pro save bėgančiu savo gyvenimo, ramiai vartyti skaidres į abi puses, galutinai suvokti gyvenimo laikinumą - ir todėl jo grožį -, permąstyti savo vertybes. Senatvės derėtų bijoti, jei savo galvos nenaudojate ir dabar - tuomet gali paaiškėti, kad gana keistai nugyvenote gyvenimą, kuriuo nesate patenkintas. Per daug neišbandėte ir per daug nepadarėte, ko dabar gali neleisti piniginė arba kūnas. Ir tas laikotarpis, senatvė, visai neprivalo būti pasyvus. Kad gyvenimas būtų nugyventas aktyviai, žinoma, tam reikia ruoštis. Pats metas pradėti sportuoti, saugoti ir prižiūrėti sveikatą, bet ne dėl to, kad kūnas būtų gražus, labiau dėl to, kad tas drabužis tarnautų ir nebūtų taip baisu prieiti senatvės: kad ten liktų kuo mažiau stereotipų. Gana nemaža dalis senų žmonių gyvena fiziškai aktyvų gyvenimą, netgi seksualiai aktyvų. Kai kurios darbo rinkos dabar atsigręžia į senus žmones kaip kartais labai produktyvią ir fantastišką darbo jėgą, perduodančią išminties. Jaunas žmogus, pasikliaudamas protu, gauna pamatyti seną, pasikliaujantį išmintimi. Ir nors ne visi seni žmonės išmintingi, bet ir ne visi jauni - protingi, o išmintis visgi veik išimtinai - ne jauno asmens bruožas.
Nuo eidžizmo labiausiai kenčia moterys. Taip pat, kaip ir apskritai moteriai taikomi išvaizdos standartai dažnai peržengia protaujančio ribas, ir tuo tarpu, kai vyrams priimtina atrodyti tvarkingai, moterys kažkodėl privalo būti visų akimis valgomas saldainis, ne vien susirišusi plaukus ir apsirėdžiusi nesuplyšusiom pėdkelnėm. Žinoma, ir šie aprašymai šiek tiek stereotipiniai, bet jie atsiranda iš seksizmo, kuris baisiai populiarus senatvėje išmetant žmones iš darbo. Vyrai dirba ilgiau, mat, pagal nuostatas randai ir raukšlės juos puošia, kol žaloja moterį.
Čia prisimenu Beatos Tiškevič Hasanovos straipsnį "Karolina, nebūk graži", pabrėžiantį grožį kaip labai sužalotą vertybę, kuri neišvengiamai nunyks ir sužalos tą vargšą paviršutinišką žmogų.
Siūlau keisti grožį
Nebūtina atsisakyti grožio sąvokos. Tačiau sveika suprasti, kokia neproporcinga, konkreti, daug prašanti ir niekada pilnai neįvykdoma ji yra šiuo metu. Grožis - tiek išorinis, tiek vidujis dalykas, ir mes turime teisę, ir galbūt netgi privalome dar sykį perklausti kas man yra grožis? Ir svarbiausia - iš kur aš tai ištraukiau? Ir tuomet aš atsisuku ir nužvelgiu seno žmogaus grožį. Tai grožis žmogaus, kuris šioje, gyvenimo trukme ilgėjančioje visuomenėje, įveikia naujas raidos užduotis, pasiekia brandžiausią psichinės raidos etapą, yra savo paties gyvenimo karalius, nepaisant visų skriaudų ir nepriteklių. Jis gali mėgautis pačiais nuostabiausiais savo gyvenimo momentais, kuriems kartais nespėjame suteikti svarbos mes, jauni žmonės, įsikniaubę vietos autobuse arba skubantys į paskaitas, besidžiaugiantys produktyvumo viršūnėmis ir didžiulėmis galimybėmis. Ateis toks metas, kai prie didžiulių galimybių pridėsime savo išmintį, ir visa tai sujungę į vieną, jei norėsime, vis dar versime kalnus, vis dar būsime savotiškai neįveikiami, ir galbūt visai sėkmingai nugyvensime savo dienas ir iki šimtmečio. Protas silpsta labai pamažu, ir iki septyniasdešimties nepastebima veik visiškai jokių jo pokyčių. Labai norintiems tūsų, senatvėje galima daryti netgi ir tai - nustatyta, kad Amerikoje ir Kanadoje labai padaugėjo senų kazino besilankančių vyrų ir moterų.
Ir visi iki vieno galėsime mėgautis laikinumo grožiu, juk nuo vaikystės žinojome, kad mirti - natūralu, ir tai yra kiekvieno gyvenimo dalis, tačiau nebūtina mirti vos sulaukus senatvės, ir esant nemažam jaunesnių žmonių mirtingumui keliuose galime mirtį pagaliau kiek atsieti nuo senatvės.
Kuri yra jėga.
Kuri yra žmogaus brandos viršūnė.
Visų įveiktų išbandymų įrodymas.
Ir kuri nepadarė nieko, kad būtų šitaip stigmatizuojama.
Komentarai
Rašyti komentarą